„Sinergija yra kai visuma didesnė už jos sudėtinių dalių sumą“, – A. B. Kombso pradžios mokyklos Ralyje, Šiaurės Karolinos valstijoje, ketvirtos klasės mokinys
Gyvenimas pilnas problemų. Tokių, kurias, atrodo, neįmanoma išspręsti. Asmeninių problemų. Šeimos problemų. Problemų darbe, aplinkoje ir visame pasaulyje.
Galbūt gyvenate santuokoje, kurioje iš pradžių tarpusavio santykiai buvo kuo puikiausi, o dabar vos pakenčiate vienas kitą. Galbūt jaučiatės per daug apsikrovęs darbais.
[post_blocks]Taigi netenkame vilties, pasiduodame ar darome kompromisus, kurie galų gale nieko gero neduoda. Kai kurie nusprendžia dirbti dar atkakliau, tikėdamiesi, kad ateityje reikalai pagerės. Problemos ir baimės slypi visai negiliai, bet visos jos labai realios.
Ir nesvarbu kokį būdą pasirinksime savo problemoms spręsti, natūralių pasekmių vis tiek neišvengsime. Konfliktai gimdo konfliktus, aukos tampa priklausomais žmonėmis, o realybė verčia žmones išsižadėti savo principų, cinikai neįneša jokio indėlio.
Jei ir toliau darysime tai, ką darėme visą laiką, tikėdamiesi skirtingų rezultatų, tai nebus žiūrėjimas realybei į akis. Einšteinui priskiriamas toks posakis: „Mūsų problemos negali būti išspręstos tame pačiame mąstymo lygyje, kuriame mes jas sukūrėme.“
Todėl nusprendžiau šiame straipsnyje aprašytą principą „trečioji alternatyva“ – jeigu jį suvoksite ir gyvensite pagal jį, tai jūsų problemų sprendimas bus daug lengvesnis. Ne aš išradau tą principą – jis yra amžinas, egzistavo visada.
Dvi alternatyvos
Dauguma konfliktų turi dvi puses. Esame įpratę galvoti tokiomis sąvokomis, kaip „mano komanda“ prieš „jūsų komandą“. Mano komanda gera, jūsų komanda bloga arba bent jau „ne tokia gera“. Mano motyvai švarūs, o jūsų geriausiu atveju ne visai.
Tai mano partija, mano komanda, mano šalis, mano vaikas, mano kompanija, mano nuomonė, mano pusė, nukreipta prieš jūsų pusę. Visais tais atvejais egzistuoja dvi alternatyvos. Beveik kiekvienas žmogus tapatinasi su viena ar kita alternatyva. Štai kodėl liberalai nusistatę prieš konservatorius, darbininkai prieš vadovus, vaikai prieš tėvus, baltieji prieš juodžius, religija prieš mokslą, pirkėjai prieš pardavėjus, vyrai prieš moteris.
[quote]Dauguma konfliktų turi dvi puses. Esame įpratę galvoti tokiomis sąvokomis, kaip „mano komanda“ prieš „jūsų komandą“. Mano komanda gera, jūsų komanda bloga arba bent jau „ne tokia gera“. Mano motyvai švarūs, o jūsų geriausiu atveju ne visai. Tai mano partija, mano komanda, mano šalis, mano vaikas, mano kompanija, mano nuomonė, mano pusė, nukreipta prieš jūsų pusę. Visais tais atvejais egzistuoja dvi alternatyvos.[/quote]Kiekviena iš šių dviejų alternatyvų yra giliai įsišaknijusi tam tikroje mąstysenoje. Pavyzdžiui, gamtosaugos entuziasto mąstyseną formuoja aukštas gamtos subtilaus grožio ir harmonijos vertinimas ir branginimas.
O statybininkų ir gamtos išteklių eksploatuotojų mąstyseną formuoja troškimas matyti bendruomenių augimą ir ekonominių galimybių didėjimą. Kiekviena pusė paprastai save laiko dorybinga ir racionalia, o kitą pusę – stokojančia doros ar sveiko proto.
Žmogaus mąstysenos giliosios šaknys susipina su jo tapatybe, identitetu. Kai sakau, jog esu gamtosaugos entuziastas, konservatorius ar mokytojas, tai apibūdinu ne tik tai, kuo tikiu ir ką vertinu – apibūdinu kas aš esu. Todėl, kai puolate mano pusę, tai puolate mane ir mano paties įvaizdį.
Turint galvoje tai, kad dviejų alternatyvų mąstysena taip giliai įsišaknijusi daugelyje mūsų, ar įmanoma ją apeiti? Paprastai mes net nebandome to daryti, o tik kovojame toliau ar ieškome netvirtų, abejotinų kompromisų. Štai kodėl taip dažnai susiduriame su apmaudžiomis aklavietėmis. Tačiau problema paprastai slypi ne tos „pusės“, kuriai priklausome, privalumuose, o mūsų mąstymo būde. Tikroji problema slypi mūsų proto, psichikos paradigmose.
Jei esu gamtosaugos entuziastas ir mano paradigma arba mintinis žemėlapis rodo tik puikų neliestą mišką, tai aš norėsiu išsaugoti jį. O jei jūs esate statybininkas ar gamtos išteklių eksploatuotojas ir jūsų mintiniame žemėlapyje matyti tik požeminiai naftos telkiniai, tai norėsite gręžti gręžinius ir siurbti naftą. Abi šios paradigmos gali būti teisingos. Taip, ten yra neliestų miškų, bet yra ir naftos telkinių.
Visa bėda tame, kad nė vienas mintinis žemėlapis nėra pilnas, išbaigtas, ir niekada negali toks būti. Nors vieni mintiniai žemėlapiai gali būti pilnesni, kiti mažiau pilni, bet nė vienas niekada nebus visiškai pilnas, nes tai tik vietovės atvaizdas, o ne pati vietovė. Anglų poetas D. H. Lorensas tai apibūdino taip: „Kiekviena pusiau tiesa ilgainiui pagimdo jai prieštaraujantį teiginį, įgaunantį priešingos pusiau tiesos pavidalą.“
Jei matysiu tik pirmosios alternatyvos mintinį žemėlapį – savo paties nepilną žemėlapį – tada vienintelis būdas problemai išspręsti bus jūsų įtikinimas pakeisti savo paradigmą ar net priversti jus priimti mano alternatyvą. Tai taip pat vienintelis būdas man išsaugoti savo įvaizdį. Turiu laimėti, o jūs turite pralaimėti.
Mes galime sujungti savo žemėlapius ir šitaip gauti pilnesnį žemėlapį, kuris atsižvelgs į abu mūsų požiūrius. Aš suprasiu jūsų požiūrį, o jūs suprasite manąjį. Tai jau pažanga, bet to nepakanka – gali likti nesuderinamų tikslų. Aš ir toliau norėsiu, kad miškas išliktu nepaliestas, o jūs ir toliau norėsite tame miške gręžti gręžinius.
Bet tada prieinama prie įdomiausios, jaudinančios dalies. Taip atsitinka, kai žiūrėdamas jums į akis sakau: „O ar negalėtumėm rasti geresnio sprendimo už tuos, kuriuos mes abu turime savo galvose? Ar nenorėtumėt pažvelgtį į Trečiąją alternatyvą, apie kurią dar net nepagalvojome?“
