1996-iais metais disleksijos sutrikimą turintis šešiolikmetis berniukas metė mokyklą. Su draugų pagalba, jis įkūrė žurnalą studentams ir užsidirbo pardavinėdamas reklamos plotą vietiniams verslams. Turėdamas labai ribotą pinigų kiekį, jis vykdė veiklą požeminėse vietinės bažnyčios patalpose.
Po ketverių metų jis ieškojo galimybių plėsti savo smulkų verslą ir ėmė paštu pardavinėti muzikos įrašus studentams, kurie skaitė žurnalą. Įrašus pardavinėti sekėsi gana neblogai, tad jau kitais metais jis atidarė muzikos įrašų parduotuvę. Po dviejų metų, jis nusprendė atidaryti savo muzikos įrašų studiją.
Jis išsinuomojo nedideles patalpas, kurioje galėtų savo muziką įrašinėti vietiniai atlikėjai, įskaitant Maiklą Oldfieldą. Toje nedidukėje įrašų studijoje Oldfieldas sukūrė hitu tapusią dainą „Tubular Bells“, kuri tapo pirmuoju studijos išleistu įrašu. Iš viso buvo parduoti 5 mln. dainos vienetų.
Per sekantį dešimtmetį, jaunas vaikinas išaugino savo muzikos įrašų studiją ir pasirašė sutartis su „Sex Pistols“, „Culture Club“ ir „Rolling Stones“. Tuo pat metu jis ėmė kurti naujas įmones įvairiuose sektoriuose: oro linijos, tuomet traukiniai, tuomet mobilieji telefonai, tuomet turizmas į kosmosą ir t.t.
Beveik po 50-ies metų, jam priklausė daugiau nei 400 bendrovių, veiklą vykdančių įvairiose šalyse. Šiandien, šis jaunas vaikinas, kuris kadaise metė mokyklą ir nepaisant savo nepatyrimo bei žinių trūkumo, yra vienas turtingiausių žmonių pasaulyje. Jo vardas – seras Ričardas Bransonas.
Kaip aš susipažinau su Ričardu Bransonu?
Prieš keletą mėnesių dalyvavau vienoje konferencijoje Maksvoje, Rusijoje, kur kalbą sakė ir pats Bransonas. Aplink buvo dar koks šimtas žmonių, tačiau jaučiausi taip, tarytum, bendraučiau su Ričardu Bransonu savo svetainėje. Jis šypsojosi ir juokėsi. Jo atsakymai buvo nesurežisuoti ir nuoširdūs.
Vienu metu jis ėmė pasakoti kaip įkūrė „Virgin Airlines“ bendrovę. Tai istorija, kuri perteikia jo visą požiūrį į verslą bei gyvenimą. Štai ką jis pasakojo:
Aš buvau bebaigiąs savo trečiąją dešimtį, turėjau verslą, tačiau niekas apie mane tuo metu nežinojo. Norėjau nuskristi į Mergelių salas, kur manęs laukė labai patraukli mergina, taigi aš.. mm.. labai užsispyriau ten atsidurti laiku.
Tačiau oro uoste paskutinis skrydis į Mergelių salas buvo atšauktas, dėl kažkokių techninių atnaujinimų ar pan. Tai buvo paskutinis skrydis tą naktį. Aš pamaniau, jog tai juokinga ir nuėjau išsinuomoti privatų lėktuvą, kuris nuskraidintų mane į Mergelių salas. Tiesa, neturėjau pinigų.
Tuomet pasiėmiau nedidelę juodą lentą, ant kurios užrašiau: „Mergelių salos. Kaina: 29 doleriai.“ Rodžiau šią lentelę grupelei žmonių, kurie taip pat laukė skrydžio į Mergelių salas. Pardaviau bilietus, o už gautus pinigus sumokėjau už privataus lėktuvo nuomą.
Po to, kai Ričardas Bransonas papasakojo šią istoriją, aš jį nufotografavau:
