Aiškėja, jog likus trims mėnesiams iki šių rinkimų „Gazprom“ vadovas Aleksėjus Mileris ir Ukrainos naftos kompanijos „Naftogaz Ukrainy“ vadovas Jurijus Boiko Maskvoje pasirašė dokumentą, kuriuo Ukraina atsisako nepriklausomų tarpininkų paslaugų, tiekiant dujas į šalį, ir ima naudotis vien tik „Gazprom“ paslaugomis per naujai įkurtą įmonę „Rosukrenergo“.
Mainais už tai Rusija turėjo visomis išgalėmis paremti Viktorą Janukovyčių per rinkimus. Janukovyčiaus neišrinko. Rusija suprato, jog naujoji valdžia Ukrainoje nesutiks pasirašyti Maskvoje suderintos sutarties. Prasidėjo karas su Ukrainos valdžia. Politinis karas.
[post_blocks]Ukraina pirkdavo dujas po 50 JAV dolerių už tūkstantį kubinių metrų – tokia tuo metu buvo kaina pagal pasirašytas sutartis, kurių galiojimas, beje, artėjo į pabaigą. Tuo tarpu dujų kaina Vokietijoje buvo 75 doleriai. Tie patys 50 dolerių, plius transportavimo į Vokietiją išlaidos.
O kalbant apie Ukrainos teikto koncernui „Gazprom“ tranzito tarifą, tai jis buvo kelis kartus mažesnis už europietiškąjį. Tokia politika Ukrainai atnešė apie 10 milijardų dolerių nuostolių. Tačiau į valdžią atėjo Juščenka, kuris „Gazprom“ labai nepatiko.
2006 metais „Gazprom“ apeliuodamas į tai, jog pereinama prie rinkos kainos, pareikalavo Ukrainos mokėti už tūkstantį kubinių metrų dujų po 90-110 JAV dolerių. Artėjant naujiesiems metams „Gazprom“ nesiliovė kėlęs kainų. Reikalavo 130 dolerių už kubinį metrą, vėliau 160. Galiausiai, buvo imta reikalauti 230 dolerių už tūkstantį kubinių metrų.
Sausio 3 d. į Maskvą atskrido „Naftogaz“ vadovas Aleksejus Ivčenka ir Ukrainos energetikos ministras Ivanas Plačkovas. Buvo derimasi visą naktį, bet pagaliau ukrainiečiai sutiko sudaryti sutartį. Pagal naują susitarimą „Rosukrenergo“ turėjo pirkti dujas iš „Gazprom“ už 230 JAV dolerių, o Ukrainai parduoti už 95 JAV dolerius.
Dėl dujų kilęs konfliktas su Ukraina buvo pirmasis ryškus pavyzdys, kad kaip tik „Gazprom“ tapo pagrindiniu Kremliaus politiniu ginklu.
Karalius mirė, „Gazprom“ gedi!
2006 m. gruodžio 21 d. „Gazprom“ biure prasidėjo panika. Radijas ir televizija per žinias kartojo vieną ir tą patį: 1 val. 10 min. Ašchabado laiku mirė Turkmėnijos prezidentas – Saparmuratas Nijavozas.
Saparmuratas Nijavozas buvo Turkmėnijos karalius, aišku, perkeltine šio žodžio prasme. Jis pasistengė, kad Turkmėnijos parlamentas priimtų įstatymą, kurio dėka jis tapo šalies vadovu iki gyvos galvos. Šalies sostinėje Ašchabade stovėjo paauksuota jo statula. Nors Nijavazos buvo tik sėkmės kūdikis, iškilęs dėka SSKP ideologijos, tačiau puikiai suprato koks ginklas yra jo rankose. Tas ginklas – dujos.
[quote align=“right“]2006 metais „Gazprom“ apeliuodamas į tai, jog pereinama prie rinkos kainos, pareikalavo Ukrainos mokėti už tūkstantį kubinių metrų dujų po 90-110 JAV dolerių. Artėjant naujiesiems metams „Gazprom“ nesiliovė kėlęs kainų. Reikalavo 130 dolerių už kubinį metrą, vėliau 160. Galiausiai, buvo imta reikalauti 230 dolerių už tūkstantį kubinių metrų.[/quote]Nijazovo mirtis tapo lūžio tašku ne tik jo šalies, bet ir Turkmėnijos santykių su „Gazprom“ istorijoje. Nijazovas visada buvo svarbiausias „Gazprom“ partneris.
Sovietų Sąjungos žlugimo metais Turkmėnijoje buvo išgaunama apytikriai trečdalis visų Sovietų Sąjungos dujų. Turkmėnijos telkinių netekimas buvo skaudus smūgis „Gazprom“.
Rusija suprasdama, kad Turkmėnijai turi priklausyti tai kas priklauso, sugalvojo, kaip iki minimumo sumažinti nuostolius. Vienintelis „Gazprom“ „gyvųjų“ pinigų šaltinis – dujų eksportas į Vakarus. Todėl buvo imta eksportuoti tik nuosavas dujas, neimti jų iš Turkmėnijos ir nieko jai nemokėti.
Dėl to apie 1994 metus S. Nijazovui pradėjo trūkti pinigų, ir jis pirmą kartą metė iššūkį „Gazprom“: pasidavęs svečių iš Vakarų įkalbinėjimams, nusprendė statyti dujotiekį, aplenkiantį Rusiją.
Rusijai pavyko apgauti Nijazovą, kurį jau buvo užvaldžiusi didybės ir pinigų manija. Pavyko diktatorių apraminti nuolatinėmis pinigų injekcijomis. Tačiau Nijazovas mirė ir Turkmėnijoje diktatūros nebėra, dabar ten žmonės, kurie realiai mąsto apie dujotiekio tiesimą aplenkiant Rusiją. Aplenkiant „Gazprom“.
[source]Šaltinis: Valerijaus Paniuškino ir Michailo Zygaro knyga „Gazpromas – tai rusų ginklas“ (2008 m.), kurią Lietuvoje išleido leidykla „Kitos knygos“. Norėdami ją įsigyti, apsilankykite oficialioje leidyklos svetainėje.[/source]
