Mirtis ir laidotuvės
1957-ųjų spalio 27-oji. Tarsi laivas, skęstantis kvapnių, baltų gėlių jūroje, Christiano Dioro karstas stovėjo San Onorė d’Elju bažnyčios navoje. Dar didingesnį tikrovėje nei vaizduotėje jį supo gudobelės žiedai, sodo gvazdikai, kamelijos, tuberozos ir pakalnutės, kurių mažyčiai žeidų varpeliai lingavo rudenio vėjyje. Bažnyčioje sėdėjo du tūkstančiai žmonių, bent pusė iš jų buvo garsūs visuomenės atstovai. Už durų, gatvėje rikiavosi dar penki tūkstančiai stebėtojų.
Ši juodumoje paskendusi atmosfera bylojo apie mirtį. Juoduma buvo visur, bangavo ir lingavo tylioje, švelniai besistumdančioje minioje, kuriose veiduose atsispindėjo tokia baimė, kurią turtingiesiems ir įtakingiesiems sukelia tik staigi artimo mirtis. Liūdesio tarp jų buvo tiek pat, kiek baimės. Ant juodais drabužiais pridengtų krūtinių byrėjo spindinčios lyg perlai ašaros.
Ak, jei tik viskas būtų buvę taip paprasta. Iš pažiūros paprasčiausia gedulo ceremonija buvo klaiki, tarsi koks keistai didingas juodasis karnavalas. Tai buvo garbinimo apeigos. Dioras iškeliavo anapilin, o jo mirtis lyg koks baisus vampyras siurbė gyvybę iš gedinčiųjų… Visų susirinkusiųjų, kurie po Dioro mirties staiga tapo pernelyg elegantiški šiam pasauliui, laukė kai kas reikšminga ir negrąžinama, kai kas, ką jie nujautė savo sielų gelmėse, savo turtais bei privilegijomis, ir juos tai baugino.
Tai nebuvo įprasta mirtis, tai buvo savižudybė – vardan grožio ir visko, ko jis reikalavo. Skatinamas savo jausmų Jacquesui Benitai, jis tetroško atjaunėti ir sulieknėti. Tačiau žmogaus kūno neįmanoma sukirpti kaip prabangaus audinio. Jo širdis neišlaikė, kraujagyslės smegenyse trūko, o gydytojas atvyko jau gerokai per vėlai. Dioras mirė savo instinktų ir etikos, išminties ir grožio troškimo prieštaroje.
Kapas ant Christiano Dioro kalvos
Čia, prie Christiano Dioro kapo, kur sukaupiau mintis, baigiu savo pasakojimą. Galų gale, bent dalelė jo dabar priklauso ir man. Sekiau jo pėdomis, tyrinėjau jo kelią, varčiau jo fotografijų albumą… Su malonumu būčiau sutikusi žodžius iškeisti į atvaizdą, ant popieriaus sudėtas eilutes – į tikrovę.
Prieš jį palikdama norėjau bent kartelį jį pamatyti, rasti bent dalelę jo, kažką asmeniško, suvenyrą, kurį galėčiau pasilikti sau. Tai nelengva pasaulyje, kuriame karaliauja nekilnojamojo turto agentai ir supirkėjai. Sutikau vietinį šventiką, nemirtinąjį tėvą Bealą, vilkintį „Christian Dior“ sutaną. Šlaitą tarp bažnyčios ir koplyčios jis pakrikštijo Christiano Dioro kalva.
Stačiose jos papėdėse išsibarsčiusios kelios nedidelės trobelės. „Aš gyvenu ant Christiano Dioro kalbos“… Ar kas nors taip pasakytų? Ten yra ir jo kapas – gėlių kryžiumi papuošta marmurinė plokštė, asmeninis sodas žmogui, nepaprastai mylėjusiam gėles. Beskaitydama joje iškaltus vardus – Maurice’as, Marthe’a, Christianas – susimąstau, ką dabar pamanytų jo tėvas, didis verslo pasaulio atstovas, ryte atsivertęs „Le Figaro“ patikrinti savo akcijų vertės ir išvydęs Christianio Dioro vardą šalia didžiausių kompanijų..
Ir dar motina.. kuri verčiau būtų mirusi, nei išvydusi šeimos pavardę verslo iškaboje, kuri tai būtų laikiusi gėda prieš visuomenę. Ir vis dėlto šiandien vienintelė Christiano Dioro kompanija visoje akcijų rinkoje pavadinta dizainerio vardu. Istorija gėdina moterį, kuri tuo pat metu jį skatino ir varžė. Madeleine’a, mieloji Madeleine’a, ar kada nors pagalvojai, kad viskas baigsis šitaip?
Šis, keturių dalių straipsnių ciklas, yra paremtas leidyklos “Šarkos knygos” 2013-iais metais išleista knyga “Christianas Dioras: biografija”, kurią parašė Marie-France Pochna.
