Dioras mokėjo pralaimėti
Kiekvieną sezoną nustebindamas publiką nauja sensacija, Dioras pirmasis priversdavo savo madą išeiti iš mados. Kurį laiką sėkmingai tobulinęs ir keitęs jį išgarsinusio stiliaus parametrus, Dioras pagaliau ėmė švelninti siluetus, kol galiausiai visiškai pakeitė kryptį, 1953-aisiais pristatydamas užapvalintą „tulpės“ kirpimo liniją.
„New Look“ žiedlapių „vainiką“ – „Corolla“ liniją – jis išnaudojo visais įmanomais būdais ir padarė su ja viską, ką galėjo. Nuo kokybiškų kopijų iki prastų išmatavimų spėlionių ji pasiekė vuglarumo lygį ir pirmasis tai suvokęs Dioras pateisino savo įžūlumo ir netikėtumo reputaciją (nors galima beveik neabejoti, kad šiuo klausimu pasirinkimo jis neturėjo), ceremoningai palaidodamas savąją moterį gėlę.
Francoise’a Giroud rašė: „Priblokšta publika spoksojo taip, tarsi prieš jų akis septyneri „New Look“ metai būtų negailestingai nubraukti vos per tris valandas ir pakeisti „vijoklinės pupelės“ siluetu. Jei pasaulyje egzistuoja pokyčiai, tai buvo vienas iš jų. Ir laikas tam buvo parankiausias“. Fatho, Balmaino ir kitų aukštosios mados dizainerių salonuose vyko panašūs pokyčiai, tačiau Dioras vis dar žygiavo priešakyje.
Vis dėlto šįkart jo kolekcija nebuvo sutikta taip entuziastingai. „New Look“ lipo karui ant kulnų, kai pasaulyje vyravo nepriteklius, o dabar visuomenė buvo atviresnė įvairovei. Įvykiai nepasisuko tokia dramatiška kryptimi kaip 1947-aisiais, nors spaudoje anuomet kolekciją pasitiko protestų banga. Naujoji linija nebuvo skandalinga, ji paprasčiausiai papiktino vartotojus. Dioras mokėjo pralaimėti. Jis sakė: „Verčiau mane plaktų trijuose pirmojo puslapio stulpeliuose, nei sveikintų dviejsoe eilutėse kažkur leidinio gilumoje“. Pardavimai nuo to nenukentėjo.
Siekė prižiūrėti daugelį veiklos sričių
Mados namų įkūrėjas buvo neseniai įkopęs į šeštąją dešimtį, kai maison Dior sulaukė septintojo gimtadienio – septyneri sėkmės metai. Šis skaičius priversdavo Diorą virpėti. Tačiau ko gi tokios sėkmės sulaukęs žmogus šitaip bijoje? Problema buvo pati sėkmė. Diorui ji ėmė atrodyti vis apgaulingesnė. Kuo garsiau spauda jį šlovino, tuo didesnis nerimas kankino Diorą.
Pirmosios kolekcijos buvo lyg žaidimas. Dabar kiekviena iš jų kėlė jam siaubą. Žmogui, kuris save visuomet vertino geriau už kitus, kuris rankoje laikė visus tūzus, tai buvo gąsdinantis iššūkis. Jis tapo savo sėkmės įkaitu, besiilginčiu ramaus gyvenimo, bet negalinčiu atsispirti dar vienam mėginimui mesti kauliukus.
Pirmaisiais mados namų gyvavimo metais jis sakydavo: „Mano kolekcija yra devynių šimtų žmonių pragyvenimo šaltinis“. Dabar „Dior“ koncernui dirbo tūkstantis septyni šimtai darbuotojų visame pasaulyje, o iš jo įkūrėjo ir vyriausiojo vadovo buvo tikimasi būti visur vienu metu. Jo buvo reikalaujama lankyti visas keturias pasaulio puses, Niujorką ir kita pasirašyti naują prekybinę sutartį, aplankyti universalinę parduotuvę, atidaryti naują atstovybę, pasakyti kalbą arba dalyvauti konferencijoje…
Savo pareigų išvengti jis negalėjo, tačiau nesutiko ir sumenkinti savo standartų, nuolat reikalaudamas „Dior“ produktų tobulumo. Net lankydamasis kitame žemyne jis palaikė nenutrūkstamą ryšį su Kalnų alėjos salonu laiškais ir telefonu, rašteliais ir žinutėmis. Jacquesas Rouetas iš savo viršininko reguliariai sulaukdavo suvestinių, kaip toji, kurią norėdamas pasitarti dėl „Dior Paris“ vadovo iš Amerikos jam atsiuntė Dioras:
„Neleisk Chasteliui įprasti su darbuotojais kalbėti aikštingai. Paskutiniu metu jis linkęs taip daryti. Jis praras ne tik jų pasitikėjimą, bet ir savo poziciją bei funkciją. Jie turi jausti jam simpatiją. O jam nevalia nieko laikyti savaime suprantamu dalyku. Niekada nieko negalima laikyti savaime suprantama.“
