Ilgainiui išplėtotos vertikalios integracijos trūkumai tapo vis akivaizdesni. Išplėtota vertikali integracija buvo problema, su kuria Michailas Gorbačiovas grūmėsi buvusioje Tarybų Sąjungoje; panaši problema dabar iškyla tradicinėms oro linijų kompanijoms.
Europos šalių vėliavų nešėjos tradiciškai beveik nejuto konkurencinio spaudimo, todėl jos turėjo išplėtotos integracijos struktūras.
Konkuruodamos su tokiomis naujomis kompanijomis kaip “Ryanair“ arba “EasyJet“, tokios kompanijos neišvengia problemų ne tik dėl savo sąnaudų struktūros, bet ir dėl išplėtotos integracijos lygių.
[term_blocks]Šios kompanijos pačios prižiūriu ir aptarnauja savo variklius, pačios valo savo lėktuvus, pačios atlieka žemės tarnybų funkcijas, gabena krovinius ir t.t., todėl labai padidėja atliekamų tarpinių transakcijų apimtis.
Centralizuotos prigimties organizacijos yra linkusios pervertinti savo galimybes, o tai pasireiškia noru viską daryti patiems. Iš kitos pusės, organizacijos, kurios turi daugiau verslininkystės dvasios, linkusios elgtis priešingai, pirkdamas iš kitų kompanijų tai, kas joms reikalinga, ir tokiu būdu darydamos visą grandinę žymiai efektyvesne.
Išvystytos vertikalios integracijos trūkumai yra šie:
- Vertikali integracija pašalina rinkos jėgas, kartu su jomis pašalindama jų koreguojantį poveikį susikaupusioms nereikalingoms funkcijoms.
- Vertikali integracija kelia pagundą įvesti subsidijas, kurios iškraipo konkurencinį paveikslą ir užtemdo gyvavimo prasmės klausimą.
[quote align=“right“]Daugelio vertikalios integracijos atvejų priežastis yra neteisingas padėties supratimas arba aukštas savęs apgaulės laipsnis. Dažniausias suklydimas yra tikėjimas tuo, kad galime pašalinti konkurenciją konkrečiame gamybos grandinės žingsnyje, jį kontroliuodami.[/quote] - Vertikali integracija sudaro iškreiptą derybinės galios įspūdį, tačiau ta galia neatitinka derybų laisvojoje rinkoje realybės.
- Vertikali integracija sukuria tarpusavio priklausomybę, kuri gali trukdyti atlikti bet kokias kitas funkcijas, jeigu vienos iš jų vykdymas yra apsunkintas.
- Vertikalios integracijos sukuriama nelaisva rinka (garantuotas prekių ar paslaugų realizavimas) organizacijai sudaro iliuzinį saugumo jausmą.
- Iliuzinis saugumo jausmas atbukina organizacijos pasirengimą ir gebėjimą konkuruoti.
Daugelio vertikalios integracijos atvejų priežastis yra neteisingas padėties supratimas arba aukštas savęs apgaulės laipsnis. Dažniausias suklydimas yra tikėjimas tuo, kad galime pašalinti konkurenciją konkrečiame gamybos grandinės žingsnyje, jį kontroliuodami.
Čia apibūdiname keletą iliuzijų, vyraujančių vertikalios integracijos pasaulyje:
- 1 iliuzija: stipri rinkos pozicija viename gamybos etape gali būti perkelta į kitą etapą. Šis tikėjimas dažnai būdavo blogų investicinių sprendimų, kuriuos priimdavo Švedijos vartotojų kooperatyvų judėjimas ir kiti konglomeratai, priežastis, dėl ko pasireiškė visų anksčiau išvardytų trūkumų pasekmės.
- 2 iliuzija: prekyba prekėmis ar paslaugomis organizacijos viduje padeda sumažinti pardavimų personalo skaičių, supaprastina administravimą, todėl transakcijas daro pigesnes. Tai, žinoma, tėra klasikinis planinės ekonomikos šalininkų įsitikinimas, kuriems centralizuotas valdymas yra dogma, o laisvos rinkos jėgos yra prakeiksmas.
- 3 iliuzija: mes gelbstim strategiškai silpną padalinį, nupirkdami grandį, esančią prieš gamybos grandinę ir už jos. Tai gali būti išskirtiniai atvejai, tačiau jų yra nedaug. Kiekvieno veiklos sektoriaus logika turi būti pagrįsta to sektoriaus nuopelnais; šis teiginys galioja ir šiuo atveju, nebent tai būtų diversifikavimas siekiant paskirstyti riziką.
- 4 iliuzija: veiklos sektoriaus specifikos išmanymas gali būti panaudotas siekiant įgyti konkurencinį pranašumą atliekamos veiklos aplinkoje. Tai gali būti teisinga, tačiau patartina numanomus pranašumus kruopščiai išanalizuoti ir įsitikinti, kad ši logika nėra klaidinga.