Pagal teorijas, kurias dvidešimtojo amžiaus pradžioje plėtojo Frederikas W. Teiloras (Frederick Winslow Taylor) ir kurios buvo sugrupuotos su mokslinio valdymo koncepcija, dirbantis žmogus buvo traktuojamas kaip mechanizmas, motyvuojamas tik piniginiu atlyginimu, nors tai nėra visiškai teisinga.
Teiloras neįsivaizdavo, kad žmonės turėtų būti naudojami kaip mašinos, nors tikėjo, kad algos turi tiesiogiai priklausyti nuo darbo atlikimo efektyvumo. Teorijos, kuriomis Teiloras grindė savo mokslinio valdymo koncepciją, tapo pernelyg sudėtingos, todėl teilorizmas įgijo abejotiną reputaciją.
[term_blocks]Iš tikrųjų Teiloro gyvenimas buvo susijęs su dviem jo karjeros keliais. Pirmoji, mažiau žinoma karjera buvo susijusi su mechaninio apdirbimo procesais. Teiloras buvo kilęs iš labai turtingos Filadelfijos šeimos, bet jis metė teisės studijas Harvarde ir pradėjo dirbti pameistriu mechaniniame ceche, po to tapo meistru “Midvale Steel“ kompanijoje, kurioje jo svainis ėjo vadovaujančiojo direktoriaus pareigas. Kompanijos savininkas buvo Teiloro šeimos draugas.
Apskritai nėra žinoma, jog Teiloras, projektuodamas mašinas ir instrumentus, sukūrė teorijas apie metalo drožlių formavimąsi plieno pjovimo metu. Jis atliko dešimtis tūkstančių bandymų, siekdamas nustatyti teisingus duomenis konkrečioms mechaninio apdirbimo procedūroms.
1898 metais kartu su savo bendradarbiu jis nustatė, jog didelio padavimo greičio plienas pasižymi puikiomis pjovimo charakteristikomis, kurios padėjo padvigubinti per laiko vienetą apdirbamo plieno kiekį. Už šį savo darbą pramonės srityje Teiloras tapo pasaulinio masto garsenybe, o 1900 metų Pasaulinėje parodoje Paryžiuje buvo apdovanotas aukso medaliu.
[quote align=“right“]Mokslinis valdymas rėmėsi idėja, jog darbuotojai turėtų siekti kuo didesnio efektyvumo. Mokslinio valdymo teorijos sukėlė perlenkimų, už kuriuos Teiloras nebuvo visiškai atsakingas. Jis nubrėžė skiriamąją ribą tarp protinio ir fizinio darbo.[/quote]Jis parašė didžiulį straipsnį, pavadintą “Metalo pjovimo menas“ (angl. “The Art of Cutting Metal“), kuris buvo atspaudintas 1906 metais ir kurio šlovė pasklido po didžiąją industrializuoto pasaulio šalių dalį. Jo teorijos apie mechaninio apdirbimo procesus buvo labai išsamios, su tokiais parametrais kaip pjovimo greitis, instrumento dėvėjimasis, instrumento ir apdirbimo ruošinio medžiagos.
Remdamasis šiais parametrais, Teiloras galėjo apskaičiuoti apdirbamo ruošinio padavimo greitį, pjovimo kampą, gylį ir kitus parametrus, padedančius optimizuoti gamybą.
Tačiau jis pastebėjo, kad kvalifikuoti darbininkai nenorėjo naudoti jo sukurtų procedūrų. Tais laikais darbininkai buvo linkę dirbti pagal tuos metodus, kuriuos naudoti jie buvo pratę. Todėl Teiloras ėmė domėtis darbo organizavimu, ir tiap prasidėjo jo antroji karjera, kuri ateities kartoms buvo įdomesnė.
Darbininkai, su kuriais dirbo Teiloras, labai konservatyviai laikėsi savo darbo tempo. Naujam darbininkui grupės senbuviai parodydavo, kiek darbo jis turi padaryti per laiko vienetą. Už geresnius darbo rezultatus nebuvo atlyginama didesnėmis algomis, todėl nebuvo priežasties dirbti daugiau nei reikalinga.
Teiloras matė, kad visa tai yra nuostabus žmogaus išteklių švaistymas, darantis žalą darbo našumui. Todėl pasitelkęs sisteminės analizės metodą, nusprendė ištirti, kaip darbininkai turėtų atlikti savo darbą, taip pat išstudijuoti žmogaus fiziologijos tinkamumą atlikti kai kurias darbo užduotis.
Teiloras taip pat tikėjo, kad aukštesnis produktyvumas turėtų būti naudingas ir darbdaviui, ir darbuotojui, nes pirmasis sugebės sumažinti gamybos sąnaudas, o antrasis gaus didesnę algą.
Todėl mokslinis valdymas rėmėsi idėja, jog darbuotojai turėtų siekti kuo didesnio efektyvumo. Mokslinio valdymo teorijos sukėlė perlenkimų, už kuriuos Teiloras nebuvo visiškai atsakingas. Jis nubrėžė skiriamąją ribą tarp protinio ir fizinio darbo.