Funkcinė strategija – tai kryptis, pagal kurią yra vykdomos organizacijos funkcijos ar departamento, kuris neturi jokios atsakomybės organizaciniame lygmenyje, veikla.
Taigi funkcinė strategija (bendrasis strategijos apibrėžimas apima visą dabartyje priimamų sprendimų ir veiksmų, skirtų užtikrinti sėkmę ateityje, vaizdą) turi būti formuojama pagal bendrąją didesnės organizacijos orientaciją. Į šią kategoriją patenka ir vyriausybinių institucijų bei kitų viešųjų įstaigų strategijos, kai iššūkis yra suformuoti strategiją politinių direktyvų, pavyzdžiui, oficialaus subsidijų paskyrimo dokumento, pagrindu.
[term_blocks]Čia išvardijame kai kurias sritis, kuriose gali būti naudojamos funkcinės strategijos:
- Darbuotojų funkcijos (rinkodara, personalas, informacinės technologijos, informacija ir kt.).
- Kompetencijų grupavimas (kompetencijų junginiai, neturintys atsakomybės organizaciniame lygmenyje).
- Procesai (valdymo ir paramos procesai, galbūt ir pagrindiniai procesai, priklausomai nuo to, kaip organizacijoje yra priskirta atsakomybė, žr. “Procesai“).
Funkcinė strategija tampa vis svarbesnė organizacijoms dėl dviejų veiksnių:
- Nauji organizaciniai padalijimai, pavyzdžiui, programos ir procesai, reiškia, kad vis didesniam žmonių skaičiui yra paskiriama strateginė atsakomybė.
- Decentralizavimo banga vis labiau skatina inovacijas ir anksčiau išvardytų funkcijų plėtrą.
Formuojant funkcinę strategiją, reikia išnagrinėti keletą klausimų:
- Koks yra funkcijos organizacijoje vaidmuo ir ar esama sąlygų, skatinančių jos plėtrą?
- Kokiu būdu funkcija prisideda prie pagrindinių verslo tikslų (politinių ar direktyvinių)?
- Kas yra svarbūs funkcijos rėmėjai ir ko jie iš šios funkcijos tikisi?
- Kokios bus atliekamos funkcijos ir kokia yra jų tikslinė grupė?
- Kaip yra vertinamas funkcijos veiksmingumas? Kaip nusprendžiame, kad atliekame gerą darbą?
Iš anksčiau išvardytų funkcijų turėtų būti aišku, kad pagrindinei organizacijos veiklai yra svarbiausia atkreipti dėmesį į šiuos dalykus tada, kai yra formuojama funkcijos strategija. Kyla pavojus, kad funkcijos plėtojimas ir su ja susijusi atsakomybės sritis netaptų savitiksle užduotimi. Funkcinių padalinių vadovams taip pat gali kilti pavojus dėl to, kad jie galėtų įsivaizduoti savo padalinių plėtrą tik kaip priemonę pademenstruoti savo iniciatyvą ir varomąsias paskatas.
Analizuodami pelno (nuostolio) ataskaitą, verslo strategai gali greitai susiformuoti vaizdą apie vadovybės veiklos sėkmę, kuris dažnai gali būti pernelyg realistiškas. Konkurentai taip pat spaudžia kompaniją, dėl ko jai tenka kelti savo ambicijų lygį ir spręsti racionalizavimo klausimus.
Tačiau funkciniai strategai niekaip negali pasinaudoti konkurentais ar pelno (nuostolio) ataskaitomis. Funkciniai vienetai yra priversti dirbti pagal patvirtintas sąmatas ir dažnai veikia pagal našumo modelį, skatinantį neveiksmingumą ir žemesnį ambicijų lygį. Pavyzdžiui, jeigu verslo vienetas sumažina savo sąnaudas, atitinkamai sumažinama ir jo kitų metų sąmata.
Tačiau vertingas stimuliavimo, kurį sukuria jėgos organizaciniame lygmenyje, pakaitalas galėtų būti lyginamasis mokymasis. Užuot konkuravę su savo kompanijos konkurentais, padaliniai gali lyginti savo veiklą su panašiomis savo organizacijomis ar kitų veiklos sektorių funkcijomis ir tokiu būdu pasitikrinti savo veiksmingumą ir galimybes tobulėti (žr. “Lyginamasis mokymasis“).