Klasikinis ženklodaros svarbą pabrėžiantis klausimas yra toks: kas nutiktų „Coca-Cola“ bendrovei, jeigu pernakt visos jos gamyklos, t.y. fizinis materialinis turtas, paslaptingai sudegtų? Atsakymas: žinoma, tai kainuotų bendrovės akcininkams pinigų, laiko ir pastangų, tačiau „Coca-Cola“ netrukus pritrauktų finansų ir atsistotų ant kojų. Prekės ženklas lengvai sudomintų potencialius investuotojus, kurie ilgainiui neabejotinai gautų patrauklią investicinę grąžą.
Po to seka antras svarbus klausimas: kas nutiktų „Coca-Cola“ bendrovei, jeigu 7 mlrd. potencialių vartotojų iš viso pasaulio atsikeltų ryte su daline amnezija ir negalėtų atsiminti „Coca-Cola“ prekės ženklo bei su juo susijusių asociacijų. Ilgai susiformavę įpročiai dingtų, o vartotojai neieškotų „Coke“ troškulio numalšinimui.
Šiuo atveju, dauguma verslininkų sutiktų, jog nors bendrovės materialusis turtas liko sveikas, „Coca-Cola“ ateityje susidurtų su didžiuliais sunkumais. Kitaip tariant, didžiausios gaiviųjų gėrimų gamintojos pasaulyje konkurencinis pranašumas yra jos vardas, o ne gamyklos, kuriose dirba šimtai tūkstančių darbuotojų.
[ivideo]
