Verslininkų sėkmės istorijos

Ričardo Brensono autobiografija (II dalis)

flickr.com
Prekės ženklo "Virgin" plėtra

Pirmoje straipsnių ciklo dalyje rašėme apie „Virgin“ prekės ženklo įkūrėjo ir savininko Ričardo Brensono vaikystę, pirmuosius verslus, „Studento“ žurnalą bei „Virgin Records“ muzikos įrašų parduotuvių tinklą. Būdamas vos 22-iejų, Ričardas jau buvo nemažai pasiekęs versle.

Tačiau tai niekis, palyginus su tuo, ką jis pasiekė vėliau. Šioje dalyje aptarsime kitą Ričardo verslo etapą, kai jis pasuko į muzikos įrašų verslą. Tai buvo persilaužimo taškas visai „Virgin“ kompanijų grupei. Vėlgi, remiamės Ričardo Brensono autobiografine knyga „Nekaltybės praradimas“.

[post_blocks]

„Virgin“ muzikos įrašų kompanijos įsteigimas

Kadangi „Virgin“ kompanija dabar turėjo ne tik plokštelių parduotuves, bet ir jų įrašymo studiją, pradėjom svarstyti trečiąją mūsų grandiozinės svajonės, kurią aptarinėjom per vieną mūsų susitikimą restorane, dalį – „Virgin“ muzikos įrašų kompaniją.

Jei „Virgin“ įsteigtų tokią kompaniją, galėtumėm pasiūlyti muzikantams galimybę įrašinėti plokšteles, paskui galėtumėm jas gaminti ir išleisti gaudami iš to pelno. Be to, mes turėjom platų parduotuvių tinklą, kuriame galėtume reklamuoti juos ir realizuoti.

Visos trys šio verslo šakos gerai derinosi tarpusavyje, ir tai galėjo duoti naudos ir grupėms, panorusioms bendradarbiauti su mumis. Juk mes dabar galėtume kontroliuoti visą grandinę, nuo muzikos įrašų gimimo ir jų realizavimo potencialiam klientui.

Kadangi Maikas Oldfildas buvo pirmasis muzikantas, su kuriuo norėjom pasirašyti sutartį, neturėjom žalio supratimo, kaip ta sutartis turėtų atrodyti. Mes šiaip ne taip gavome „Island Records“ kompanijos standartinę sutartį ir ją tiesiog nukopijavome.

Pagal tą sutartį Maikas turėjo įrašyti mūsų kompanijai dešimt albumų ir gauti 5 procentus honoraro nuo 90 proc. plokštelės didmeninės kainos (10 procentų įrašiusioji kompanija pasilieka įpakavimo išlaidoms ir nuostoliams dėl transportavimo padengti).

Kadangi Maikas neturėjo pinigų, davėm jam standartinį mūsų kompanijos darbuotojų atlyginimą – 20 svarų per savaitę, kurie vėliau turėjo būti išskaityti iš jo būsimų honorarų, jei tik jis kada nors juos gautų. Mes nemanėm, kad kada nors iš jo uždirbsim.

Pirmieji keturi išleisti „Virgin Music“ albumai

1973 metų gegužės 25 d. „Virgin Music“ išleido keturis pirmuosius savo albumus: Maiko Oldfildo „Tubular Bells“, „Gong“ grupės „Flying Teapot“, Elki Brusko „Manor Live“ ir „Faust“ grupės albumą „The Faust Tapes“. Išskyrus albumą „Manor Live“, kuris išties buvo tik roko improvizacija, kitiems trims sekėsi visai neblogai.

[quote]Visos trys šio verslo šakos (muzikos prekyba, muzikos studija, muzikos įrašai) gerai derinosi tarpusavyje, ir tai galėjo duoti naudos ir grupėms, panorusioms bendradarbiauti su mumis. Juk mes dabar galėtume kontroliuoti visą grandinę, nuo muzikos įrašų gimimo ir jų realizavimo potencialiam klientui.[/quote]

Labiausiai žmonių dėmesį prikaustė „Tubular Bells“, nes jis buvo absoliučiai originalus ir užburdavo iš karto. Išgirdę jį, žmonės negalėdavo sustoti – kartojo vėl ir vėl. Jie negalėjo atsistebėti, kaip Maikui pavyko visus garsus sujungti į vieną darnią visumą.

Žinojau, jog norint, kad „Tubular Bells“ plokštelė išpopuliarėtų, be visų teigiamų atsiliepimų spaudoje, dar reikia sudaryti žmonėms galimybę bent kartą ją išgirsti. Apskambinau visus radijo laidų vedėjus, su kuriais pavyko susisiekti, tačiau niekas nesusidomėjo.

Taigi pirmąsias dvi savaites albumo pardavimų rodikliai buvo prasti. Tuomet susisiekiau su Džonu Pylu, kuris turėjo roko muzikos radijo stotį, ir jo laida man buvo vienintelė galimybė gauti radijo laiko. Uždėjau jam „Tubular Bells“ plokštelę ir jis liko apstulbintas.

Kiek vėliau dar tą pačią savaitę klausėmės Džono Pylo lakoniškos kalbos per radiją: „Šiandien aš nesiruošiu pateikti jums daug įrašų. Pateiksiu tik vieną, kurio autorius yra jaunas kompozitorius Maikas Oldfildas. Tai jo pirmoji plokštelė. Kaip gyvas nesu girdėjęs nieko panašaus. Niekada nepamirškite to, ką dabar išgirsite“.

Sulig tais žodžiais pasigirdo pirmieji „Tubular Bells“ garsai. Kitą dieną be perstojo skambėjo telefonas – plokštelių parduotuvės užsakinėjo „Tubular Bells“. Garsas apie plokštelę plito ir liepos 14-ąją pateko į populiariausių albumų sąrašą, užimdamas joje dvidešimt trečią vietą, o rugpjūčio mėnesį pakilo iki pirmos vietos. O „Tubular Bells“ buvo parduotas net daugiau kaip trylika milijonų egzempliorių.

Apie autorių

Kristina Vičiūtė