„Tam tikra prasme šlykštu gauti uždarbį už darbą, kurio nemėgsti“, – savo dienoraštyje 1941-iais metais rašė JAV rašytoja, Anaïs Nin. Tiesa, tikslo savo veikloje radimas yra vienas nuostabiausių žmonijos siekių – ir vis dėlto daugybė žmonių lieka įkalinti uždarame nepilnaverčio darbo rate.
1949-iais metais patarėjas karjeros klausimais Viljamas J. Reilly parašė knygą „Kaip išvengti darbo?“ (angl. „How To Avoid Work“) – trumpą gidą į tai, kaip rasti gyvenimo tikslą ir užsiimti tuo, ką mėgstate. Knyga yra nuostabi dėl daugybės priežasčių – parašyta JAV korporacinės eros nuosmukio metais bei auksiniu „namų šeimininkių“ amžiumi. Ji paskatino įvairaus amžiaus žmones siekti savo aistros, atsisakyti saugių pareigų bei tradicinių nuostatų.
Reilly pradeda knygą nuo paplitusių mitų apie darbą bei pomėgį išnarpliojimo. Tam jis pasitelkia nuostabius eseisto ir kultūros kritiko Lewis Hyde žodžius:
„Dauguma [žmonių] klaidingai mano, kad veikla, generuojanti pajamas, yra darbas – o viskas, kas neįeina į „darbo valandas“, gali būti laikoma pomėgiu. Šiuose žodžiuose nėra logikos.
Jūsų gyvenimas yra per trumpas ir pernelyg vertingas, jog nebandytumėte pasprukti nuo nemėgstamo darbo.
Jeigu neištrūksite dabar, jūs suvoksite esantis kaip ta varlė šaltame puode. Kai vandens temperatūra laipsniškai ima kilti, varlė jaučiasi bejėgiškai ir nekomfortiškai, tačiau ne tiek stipriai, jog norėtų iššokti iš puodo. Galiausiai, ilgainiui varlė pasineria į nesąmoningumo būseną ir miršta.
Lygiai tas pats atsitinka, kai žmogus dirba darbą, kurio nemėgsta. Jis tampa irzlus. Jo veikla tampa tokia rutiniška, kad atbukina visus pojūčius. Kai įžengiu į nuobodžius biurus, fabrikus bei parduotuves, dažnai matau bejautrius žmones, atliekančius mechaniškus veiksmus. Tai yra žmonės, kurių protas atbukęs, o smegenys lėtai miršta.“
Trečiame knygos skyriuje autorius pabrėžia tris dažniausias priežastis, kurios sustabdo mus nuo darymo to, ką norime:
„Kai žmogus nedaro to, ko norėtų daryti, jis visuomet atranda pateisinamų tam priežasčių. Dažniausiai vieną iš trijų:
- „Neturiu laiko.“
- „Neturiu pinigų.“
- „Draugai man neleistų, tuo užsiimti.“
Vėliau pereinama prie kiekvieno iš šių trijų priežasčių panaikinimo. Taip skaitytojui parodoma, jog įsivaizduojamos kliūtys nėra tokios jau rimtos, kai į jas pažiūri racionaliai. Šioje vietoje neįmanoma neatsiminti prancūzų filosofo Mišelio de Montenio žodžių apie laiko vertę:
[ipencil]„Be Laiko neįmanoma nieko pasiekti. Viskam reikia Laiko. Laikas yra vienintelis nuolatinis ir absoliutus pasaulio valdytojas. Tačiau Jis – skrupulingai sąžiningas valdytojas. Jis su kiekvienu žmogumi elgiasi lygiai taip pat, kiekvieną dieną. Nesvarbu, kiek daug pasaulio turto esate sukaupę, negalitę kėstintis į daugiau laiko negu jo turi elgeta. Laikas yra vienintelis lygintojas. Kiekvienas turi tokius pat Laiko išteklius.
Kai sekantį kartą manysite, kad „neturite laiko“ padaryti tai, ką iš tiesų norite padaryti, būtinai prisiminkite, kad turite tiek pat laiko, kaip ir bet kuris kitas – 24 valandas paroje. O tai, kaip praleidžiate šias 24 valandas, priklauso nuo Jūsų.“
