Japoniškasis dziudo meistras ieško oponento stiprybės, kuria šis didžiuojasi ir mėgaujasi. Meistras daro prielaidą, jog oponento strategija paremta būtent šia stiprybe. Ir tuomet dziudo meistras išsiaiškina kaip pažaboti šią stiprybę, jog oponentas taptų pažeidžiamas. Galiausiai, priešininko stiprybė paverčiama silpnybe ir laimima konkurencinė kova.
Versle, kaip dziudo sporte, vyrauja panašūs dėsniai. Antrepreneriškasis dziudo meistras atakuoja rinkos lyderius, turinčius tam tikras stiprybes. Niekam ne paslaptis, jog Japonijos bendrovės užkariavo daugybę JAV rinkų: iš pradžių kopijuoklių, tuomet spausdintuvų, tuomet elektronikos įrenginių, tuomet automobilių, ir galiausiai fakso aparatų.
Strategija visą laiką buvo ta pati. Jie identifikavo JAV bendrovių stiprybes, kuriomis buvo grindžiama visa konkurentų strategija, ir pavertė šias stiprybes silpnybėmis. Amerikiečiai manė, jog didelis pelningumas yra didžiausia jų stiprybė, todėl sukoncentravo savo dėmesį į aukštos kokybės ir didelės kainos produktų gamybą, o vidutinės kokybės ir žemos kainos nišą paliko likimo valiai.
Tuo pasinaudojo Japonijos bendrovės ir užėmė šią patrauklią nišą – ėmė kurti daugelį vidutinės kokybės ir mažos kainos produktų. Amerikiečiai net nebandė su jais varžytis. Tačiau kai Japonai ėmė generuoti didžiulius grynųjų pinigų srautus, jie galiausiai pasuko į aukštos kokybės ir didelės kainos rinką. Neilgai trukus, japonai ėmė dominuoti abiejose rinkose.
