Ko fizika gali išmokyti apie rinkodarą?

Atrodytų, fizika ir rinkodara mažai ką turi bendra, bet Dan Cobley jaučia aistrą abiems dalykams. Jis sujungia šias sritis ir, pasitelkdamas antrąjį Niutono dėsnį, Heisenbergo neapibrėžtumo principą, mokslinį metodą ir antrąjį termodinamikos dėsnį, pagrindžia fundamentalias prekinių ženklų teorijas.

Atrodytų, fizika ir rinkodara mažai ką turi bendra, bet Dan Cobley jaučia aistrą abiems dalykams. Jis sujungia šias sritis ir, pasitelkdamas antrąjį Niutono dėsnį, Heisenbergo neapibrėžtumo principą, mokslinį metodą ir antrąjį termodinamikos dėsnį, pagrindžia fundamentalias prekinių ženklų teorijas. Keletas ištraukų iš jo kalbos ir pati kalba:

Pagreitis yra lygus jėgai, padalintai iš masės, kas reiškia, kad didesnei dalelei, didesnei masei reikia daugiau jėgos, norint pakeisti jos judėjimo kryptį. Tai galioja ir įmonėms. Kuo didesnė prekės ženklo masė, kuo daugiau bagažo jis turi, tuo daugiau reikia jėgos, norint pakeisti jo poziciją. Būtent todėl tokios įmonės kaip „Unilever“ ir P&G naudoja atskirus prekinius ženklus, tokius kaip „Oreo“, „Pringles“ ir „Dove“, užuot sujungę į vieną stambų prekės ženklą.

Fizikos ir viso mokslo aksioma teigia, kad hipotezės negalima įrodyti stebėjimais. Stebėjimais ją galima tik paneigti. Tai reiškia, kad galima surinkti vis daugiau duomenų, patvirtinančių hipotezę arba poziciją, bet įrodymui to nepakaks. Vienas vienintelis priešingas pastebėjimas gali sugriauti visą teoriją. Pavyzdžiui, BP. Per daugelį metų jie išleido milijonus, kurdami aplinkai draugiškos įmonės įvaizdį, bet pakako vieno nelaimingo atsitikimo.

[ivideo]