Asmeninis tobulėjimas

Kaip sutelkti dėmesį?

Keletas patarimų dėmesio koncentracijos klausimu

Šis straipsnis yra paremtas 1977-iais metais išleista knygele „Menas būti savimi“, kurią parašė gydytojas ir psichiatras Vladimiras Levis. Jo plunksnai taip pat priklauso plačiai žinomos knygos „Minties medžioklė“ bei „Aš ir mes“. Knygą Lietuvoje išleido buvusi leidykla „Mokslas“.

Iš šios knygos skaitytojas sužino, kaip valdyti savo vidines būsenas, joje atskleidžiamos protingo pasitikėjimo savimi paslaptys. Remdamiesi gydytojo patirtimi ir rekomendacijomis, savo skaitytojams perrašome vieną įdomiausių knygos skyrelių apie dėmesio sutelkimą.

[post_blocks]

Dėmesio genijus

Dėmesys ir paklusnus ir įnoringas – tai žino kiekvienas, kas mėgino susikaupti. Beveik fiziškai juntama vidinė jėga kuo toliau, tuo atkakliau veja dėmesį šalin, jeigu mes mėginame jį išlaikyti sutelktą ilgiau, negu tam tikrą laiką (klausytis sunkiau nei kalbėti).

Matyt, dėmesys turi keistis, keitimasis yra jo natūrali būsena. Pirmoji operacija, kurią civilizacija padaro mūsų smegenims, kaip tik ir yra dėmesio užvaldymas, jo sutelkimas į pasirinktus objektus. Tačiau, antra vertus, pernelyg greitas dėmesio kaitaliojimas irgi vargina.

Matyt, yra kažkoks diktuojamas iš vidaus optimalus keitimo ritmas. Traukdamasis nuo to, į ką mes jį buvome nukreipę, dėmesys kabinasi prie ko kito, kas gali būti ir malonu, ir nemalonu, bet tik ne tai, ko reikia. Ir tik viena mūsų vidaus jėga visuomet valdo dėmesį.

Tai – emocijų jėga. Tikras susikaupimas visuomet emocinis. Emocingumas gali turėti nevienodą ženklą: būti teigiamas, pavyzdžiui, tais atvejais, kai klausomės žavios muzikos; neigiamas, – kai apninka įkyrios mintys apie gresiantį nemalonumą.

Dėmesį patraukia arba tai, kas tiesiogiai žadina jausmus, vadinasi, mums šį tą reiškia, arba tai, kas gali šį tą reikšti, – vadinasi, naujovė. Taigi, verta išskirti ir trečiąjį ženklą – orientacinį arba informacinį, kuris atsiranda, tarkim, klausantis pranešimo apie svarbų įvykį.

„Sudorojęs“ naujovę, dėmesys ieško kitos porcijos. Naujovių per tam tikrą laiko tarpą trūkumas skatina keisti dėmesio objektą; jei objektas nepakeičiamas, mažėja dėmesio tonusas – budrumo laipsnis. Dėmesio užimtumo dėsnis: nustojus domėtis vienu, dėmesys nukrypsta į ką nors kita. Šis dėsnis galioja bent jau tuom metu, kai nemiegame. Arba užmigti, arba keisti dėmesio objektą – tokį reikalavimą mums kelia nuobodulys.

[quote]Dėmesio užimtumo dėsnis: nustojus domėtis vienu, dėmesys nukrypsta į ką nors kita. Šis dėsnis galioja bent jau tuom metu, kai nemiegame. Arba užmigti, arba keisti dėmesio objektą – tokį reikalavimą mums kelia nuobodulys.[/quote]

Keturi magijos ratai

Dėmesys – tai ne tik prožektorius, tai dar ir montuotojas, kuris iš atskirų psichikos plytelių surenka blokus ir konstrukcijas. Kūrybos būdu – vidinių naujovių kūrimu, kitaip tariant – vaizduote ir savitaiga – dėmesys gali išsilaikyti sutelktas labai ilgai.

Artisto talentas padėjo Konstantinui Stanislavskiui suvokti, kad valdant dėmesį, galima valdyti save. Todėl jis pasiūlė darnią schemą, pagal kurią aktorius gali reguliuoti savo dėmesį, o per tai – savo elgseną. Visą savo dėmesio erdvę jis suskirstė į tris ratus.

Didysis ratas – visa matoma ir suvokiama erdvė (teatre – žiūrovų salė). Vidutinysis ratas – tiesioginio bendravimo ir orientavimosi ratas (teatre – scena su vaidinančiais partneriais). Mažasis ratas – jis pats ir artimiausia erdvė, kurioje juda ir veikia. Nors tai kiek suprastinta, tačiau labai patogi schema.

Kasdieniame gyvenime mes paprastai savo dėmesį ir orientuojame maždaug į tuos tris ratus. Aš tik prie jų pridėčiau vidinį ratą – tą dėmesio dalį, kuri skiriama įvykiams, vykstantiems paties žmogaus viduje. Mes juk dažnai daug kartų pergalvojame kai kurias savo mintis ir poelgius.

Dėmesio nukreipimas daugiausia priklauso nuo konkrečios situacijos. Sakysim, medžiojant jūsų dėmesys nukreiptas iš esmės į didįjį ratą, parduotuvėje – į vidutinįjį, vonioje – į mažąjį, prie pietų ir rašomojo stalo – į mažąjį ir vidinį. Giliai užtraukdami cigaretės dūmą ar kosėdami visą savo dėmesį sutelkiame į vidinį ratą.

Dėmesio sutelkimas daugiausia į tą ar kitą ratą kartais priklauso nuo asmenybės tipo. Vadinamasis intraversinis tipas žymiau labiau linkęs susitelkti į vidinį ir mažąjį ratą, negu priešingas jam ekstraversinis tipas. Aišku, kad ne tik aktoriui, bet ir kiekvienam žmogui pravartu sugebėti valdyti savo dėmesį.

Žymos

Apie autorių

Lina Milkevičiūtė

Rašyti komentarą

Komentuoti čia