Etiką galima įvardyti kaip moralės principų visumą, valdančią asmens ar grupės veiksmus. Verslo etika susijusi su tiesa ir teisingumu, ją sudaro įvairūs visuomenės lūkesčiai, pvz., garbinga konkurencija, socialinė atsakomybė ir kolektyvo elgesys.
Kodeksas – politika ir principais paremti straipsniai, reglamentuojantys elgesį. Etikos kodeksas apibrėžia visų žmonių elgesį. Nepakanka vien sukurti etikos kodeksą. Tik įkūrus etikos komitetą, kuris nuolat posėdžiauja, tikrina, ar nepažeidžiamas etikos kodeksas, peržiūri jį ir atnaujina, galima sakyti, jog organizacijoje laikomasi principų.
[term_blocks]Etikos standartų tema retai aptariama vadovų tobulinimo programose. Etikos standartai yra skirtingi, jie priklauso nuo tautos ir visuomenės. Tai kelai rūpesčių vadovams, dirbantiems užsienyje.
Pavyzdžiui, kai kuriose šalyse priimta mokėti norint paspartinti verslo sandorius, tuo tarpu kitose šalyse tai laikoma kyšininkavimu. Taigi akivaizdu, kad vadovams tenka dirbti sudėtingoje aplinkoje, kur nuostatos, socialinė atsakomybė ir etikos standartai nuolat kinta.
Priimdamas etinius sprendimus, vadovas turi atsižvelgti į įstatymus, vyriausybės nutarimus, organizacijos arba darbo etikos kodeksą, socialinį spaudimą ir menkiausią įtampą tarp asmeninių vadovo nuostatų ir organizacijos poreikių.
Kolektyvinis socialinis jautrumas
Vadovai labiausiai suinteresuoti praktinėmis nuostatomis ir konkrečiais rezultatais, filosofinės diskusijos juos mažiausiai domina. Todėl nagrinėjant, kaip įmonės susipažįsta su socialinėmis problemomis ir kaip į jas reaguoja, vartojama tikslesnė sąvoka – kolektyvinis socialinis jautrumas.
Puikią kolektyvinio socialinio jautrumo analizę pateikia Robertas Akermanas (Robert Ackerman) leidinyje „Harvard Business Review“ (1973 m.), kur siūlo savo sukurtą teorinį modelį. Robertas buvo vienas pirmųjų, pasiūliusių kolektyvo socialinės veiklos tikslu laikyti ne atsakomybę, o gebėjimą reaguoti, arba jautrumą.
[quote]Kai kuriose šalyse priimta mokėti norint paspartinti verslo sandorius, tuo tarpu kitur tai laikoma kyšininkavimu. Taigi akivaizdu, kad vadovams tenka dirbti sudėtingoje aplinkoje, kur nuostatos, socialinė atsakomybė ir etikos standartai nuolat kinta.[/quote]- Fazė nr. 1 – aukštesni vadovai supažindinami su socialine problema. Iš vadovų nereikalaujama ją išspręsti, tiesiog bendrovė pripažįsta tokią problemą esant, suformuodama savo politiką jos atžvilgiu.
- Fazė nr. 2 – pasiūlyti būdus problemai spręsti pasitelkiami specialistai – vidaus arba išorės.
- Fazė nr. 3 – problema sprendžiama ne iš karto, nebent vyriausybei ar visuomenei spaudžiant. Tačiau ilgainiui gali būti per vėlu, nes įmonė praranda iniciatyvą. Patartina pradėti veikti kuo anksčiau tik atsiradus socialinei problemai, kad siekdama rezultatų vadovybė galėtų pasinaudoti didžiausia veikimo laisve.
Pagrindinis Roberto Akermano ir kitų mokslininkų siūlomų modelių trūkumas tas, kad jie nepasiūlo, kaip išspręsti ginčus, kylančius dėl visiškai skirtingai suprantamo pasaulio, arba kaip valdyti vertybių konfliktus.
Verslo atsakomybė ir veiklos supratimas nuolat kinta. Ir Volstryto, JAV finansinio centro, ir Tarptautinės Londono vertybinių popierių biržos makleriai, ir Londono Loido draudimo bendrovės draudėjai buvo apkaltinti sukčiavimu ir vidiniais sandoriais. Tai sukrėtė visuomenės pasitikėjimą, o susidariusi situacija buvo pavadinta verslo „etikos krize“.
Pačiam save reguliuoti verslui labai sudėtinga, tačiau, ar jam nesugebant efektyviai reguliuoti savo veiksmų, problema turėtų būti sprendžiama vyriausybės reguliavimu, klausimas gana sudėtingas.