1980 metais išleistoje knygoje “Konkurencinė strategija“ (angl. “Competitive Strategy“) Porteris pristato tris bazines konkurencinės jėgos didinimo savitąsias strategijas. Kompanija, kuri nori pasiekti konkurencinį pranašumą, turi padaryti strateginį pasirinkimą, kad netaptų “viskuo visiems žmonėms“.
Šios trys bazinės strategijos yra:
- Pirmavimas sąnaudų srityje.
- Diferencijavimas.
- Dėmesio sutelkimas.
Kad pirmautų sąnaudų mažumu, kompanija turi jas išlaikyti žemesnes nei konkurentai. Kad užsitikrintų produktų diferencijavimą, ji turi sugebėti pasiūlyti tai, kas yra suvokiama kaip savo rūšies išskirtinumas. Naudodamas “dėmesio sutelkimo“ (fokuso) sąvoką, Porteris turi omeny tai, kad kompanija savo dėmesį sutelkia į konkrečią pirkėjų grupę arba konkretų produktų grupės segmentą arba konkrečią geografinę rinką.
[quote align=“right“]Iš trijų minėtų savitųjų strategijų pirmavimas sąnaudų mažumu yra, ko gero, labiausiai išreikštas. Tai reiškia, kad kompanija savo srityje stengiasi būti gamintoja su mažomis gamybos sąnaudomis. Kompanija pristato savo produkciją ir aptarnauja daugelį šakos segmentų. Toks platus veiklos diapazonas dažnai yra pagrindinis veiksnys, lemiantis kompanijos pirmavimą sąnaudų mažumu.[/quote]Iš trijų minėtų savitųjų strategijų pirmavimas sąnaudų mažumu yra, ko gero, labiausiai išreikštas. Tai reiškia, kad kompanija savo srityje stengiasi būti gamintoja su mažomis gamybos sąnaudomis. Kompanija pristato savo produkciją ir aptarnauja daugelį šakos segmentų. Toks platus veiklos diapazonas dažnai yra pagrindinis veiksnys, lemiantis kompanijos pirmavimą sąnaudų mažumu. Sąnaudų pranašumo prigimtis gali būti įvairi, priklausomai nuo pramonės šakos struktūros: tai gali būti masto ekonomija, geresnė technologija arba lengvatinis žaliavų pirkimas.
Gamyba su mažomis sąnaudomis reiškia ne tik tai, kad persislenkame patirties kreive žemyn. Gamintojas su mažomis gamybos sąnaudomis turi surasti ir išnaudoti kiekvieną galimybę, kad įgytų sąnaudų pranašumą. Dažniausia panaši aplinkybė – kai gamintojas parduoda standartinius produktus, neturinčius jokios pridėtinės vertės, pavyzdžiui, kai yra parduodamos būtiniausios prekės ir kai veikia stipri produktų skirstymo grandinė.
Toliau Porteris pabrėžia, kad mažų sąnaudų lyderis negali sau leisti ignoruoti diferencijavimo principus. Jei pirkėjai nelaiko produkto palyginamu ar priimtinu, mažų sąnaudų lyderis bus priverstas mažinti kainas, kad galėtų pakirsti savo konkurentus, bet kartu jis neteks savo sąnaudų pranašumo.
Porteris daro išvadą, kad mažų sąnaudų lyderis turi prilygti konkurentams arba bent jau turi būti pasirengęs taikyti diferencijavimo principus.