Vadyba

Organizacija

terminas gali būti interpretuojamas įvairiai. Organizacijos koncepcijos įtaka žmonių elgesiui, kompanijos augimui ir organizacijų plėtrai apskritai buvo didžiulė. Daugelis elgesio psichologijos patirties sukaupusių tyrėjų nagrinėjo tarpusavio sąveiką tarp žmonių ir organizacijų, turint omeny pridėtinės vertės kūrimą.

Terminas “organizacija“ gali būti interpretuojamas įvairiai. Organizacijos koncepcijos įtaka žmonių elgesiui, kompanijos augimui ir organizacijų plėtrai apskritai buvo didžiulė. Daugelis elgesio psichologijos patirties sukaupusių tyrėjų nagrinėjo tarpusavio sąveiką tarp žmonių ir organizacijų, turint omeny pridėtinės vertės kūrimą.

Maždaug penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Česteris I. Bernardas (Chester I. Barnard) apibrėžė organizaciją kaip “dviejų ar daugiau asmenų sąmoningai koordinuojamos veiklos ar jėgų sistemą“.

[term_blocks]

Tai paprasčiausiai reiškia, kad žmonės, turėdami bendrą tikslą, apjungia jėgas, kad galėtų atlikti užduotį ir koordinuoti savo veiksmus. Mes galime pamąstyti ir apie šio organizacijos apibrėžimo išimtis, tokias kaip tikimybines (stochasties) organizacijas, kai, pavyzdžiui, trys žmonės susitaria nuleisti valtį į jūrą.

Tokia veikla galėtų būti vienkartinė, tačiau jei šie trys individai nusprendžia leisti valtis į jūrą reguliariai, tai reiškia, kad pradės veikti organizacija. Organizacija, kaip koncepcija, reikalauja formalaus planavimo.

Masačusetso technologijų instituto (MIT) vadybos profesorius ir organizacinis psichologas Edgaras H. Šeinas (Edgar H. Schein) apibrėžė šias organizacijų kategorijas:

  • Koordinavimas. Individai, kurie susirenka ir koordinuoja savo protinę ir fizinę energiją, gali įvykdyti tokius didžiulius projektus kaip Egipto piramidės, AIDS gydymas, kelionė į Marsą ir t.t.
  • Bendri tikslai. Tai būtina sąlyga, kad būtų galima koordinuoti kiekvieno dalyvio, siekiančio visų geidžiamo tikslo, energiją.
  • Darbo pasidalijimas. Jis verčia specializuotis, padalijant darbo užduotis taip, kad turimi ištekliai būtų naudojami efektyviau.
  • Hierarchinė struktūra. Ji reiškia teisę tvarkyti kitų veiksmus. Kai nėra aiškios sprendimų hierarchijos, sunku koordinuoti žmonių grupės energiją.
[quote align=“right“]Maždaug penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Česteris I. Bernardas (Chester I. Barnard) apibrėžė organizaciją kaip “dviejų ar daugiau asmenų sąmoningai koordinuojamos veiklos ar jėgų sistemą“.[/quote]

Atsižvelgiant į pastaraisiais metais ryškėjančią tendenciją skatinti “plokščių“ (horizontalaus valdymo) organizacijų struktūrą, paskutinis punktas gali atrodyti šiek tiek prieštaringas. Kaip yra pasakęs organizacinis specialistas, “iš pradžių atrodo, kad hierarchines struktūras yra sunku pripažinti, nes manoma, kad jos slopina iniciatyvą, užgniaužia kūrybingumą, todėl yra praeities reliktas. Tačiau dvidešimties metų patirtis mane įtikino, kad hierarchinės organizacijos yra pačios efektyviausios ir natūraliausios struktūros, kokias mes turime“.

Su reikiama struktūra ir reikiamais žmonėmis hierarchinės struktūros gali išlaisvinti energiją ir kūrybingumą, kai kuriama efektyvi organizacija ir gerinama darbo aplinka.

Pagal savo struktūrą organizacijos yra klasifikuojamos į tokias kategorijas:

  • Paprasta struktūra reiškia, kad formalios struktūros apskritai nėra. Tokia struktūra įprasta mažose kompanijose, kur kiekvienas daugiau ar mažiau daro viską.
  • Funkcinė struktūra yra pagrįsta pagrindinės kompanijos gamybos, finansų, rinkodaros ir personalo funkcijomis.
  • Padalinių struktūra reiškia, kad organizacija yra padalyta į verslo vienetus, kurie yra vadinami padaliniais, formuojamais pagal produktus, paslaugas, geografines zonas arba rinkos segmentus.
  • Matricos tipo organizacija apjungia struktūras, kurios yra skirstomos atsižvelgiant į šias dimensijas: produktą, geografiją, funkciją ir rinką.
  • Virtuali organizacija ir tinklas yra organizacinis modelis, kuris išsiplečia už pačios kompanijos ribų ir apima kitus dalyvius.
  • Tarpinės struktūros, kurios paprastai yra aukščiau nurodytų bazinių struktūrų variantai arba pereinamosios formos iš vienos struktūros į kitą.
  • Procesas, kurį sudaro veiklos rūšių srautas, užtikrinantis optimalius prekių pristatymus.

Klasikinė organizacinė teorija yra pagrįsta centralizuota politikos funkcija, išleidžiančia nurodymus, kuriuos reikia vykdyti. Šio požiūrio šalininkai, tarp jų Teiloras, Fajolas (Fayol) ir Vėberis (Weber), pagrindė savo idėjas šiais veiksniais:

  • Darbo pasidalijimas.
  • Ribotos atsakomybės sritys.
  • Hierarchinė struktūra.
  • Komunikavimas per vyresniuosius.
  • Formalus autoritetas.
  • Vadovavimas pagal taisykles ir instrukcijas.
  • Beasmenis kontaktas per formalius kanalus.
  • Statutinė paaukštinimų sistema, atsižvelgiant į tarnybos metus ir t.t.

Pasaulyje, kuris tampa vis labiau decentralizuotas, šis sąrašas, švelniai tariant, atrodytų kaip anachronizmas. Svarstyklių lėkštė pasviro į kitą pusę praėjusiame dešimtmetyje, kai buvo palaimintos horizontalios organizacijos.

Neseniai atliktas tyrimas parodė, kad horizontali organizacinė struktūra yra pageidautinta visais atvejais. Tačiau iš tikrųjų nėra jokių faktų, įrodančių, kad horizontalios organizacijos yra savaime geresnės už bet kokios kitos formos organizaciją. Toliau apžvelgsime esminius veiksnius, į kuriuos derėtų atkreipti dėmesį bet kurioje organizacijoje.

Apie autorių

Įžvalga

www.verslas.in