Sūnus – Henrio Fordo priešingybė
Šioje glaustoje, tačiau gyvoje biografinėje knygoje, Vincentas Curcio teigia, jog Henris Fordas pakeitė Jungtinių Valstijų veidą įnešdamas mobilumo, materializmo bei modernizmo. Neabejotinai, Fordas pristatė produktą, kuriame gyvybės „pradedamos“, gimsta, gyvena, o taip pat ir miršta.
Nors automobilių industrija šių laikų jauniems verslininkams gali atrodyti pasenusi rinka, tačiau čia pateiktos lyderystės pamokos yra neįkainojamos ir atsparios laikui. Dar daugiau, kuo daugiau skaitoma apie Henrį Fordą, tuo labiau atpažįstama kita sudėtinga asmenybė, t.y. Styvas Jobsas, taip pat palikęs milžinišką pėdsaką Jungtinėse Valstijose ir pasaulyje.
Autorius lygina ūmų ir chaosą mėgstantį Henrį su mąsliu, mielu bei emociškai pastoviu jo sūnumi, Edseliu. Jei jo tėvas buvo klasikinis inovatorius bei antrepreneris, pats Edselis Brajanas Fordas veikiau panašus į puikų administratorių, kurio verslo sprendimai padarė teigiamą įtaką „Ford“ bendrovei po to, kai perėmė prezidento pareigas 1919-iais metais (jam tuomet tebuvo 25-eri).
Edselio Fordo lyderystės stilius panašesnis į Alfredo Slouno iš „General Motors“, tačiau nepaisant to, Henris neturėjo jokių abejonių dėl sūnaus gebėjimo vadovauti korporacijai. Deja, Edselis, būdamas 49-erių metų, mirė 1943-iais, tad jo tėvui teko dar kartą grįžti prie bendrovės vairo (tuomet jam buvo jau 80 metų).
Taip prasidėjo ilgas „Ford“ korporacijos smukimas, kadangi valdžia nepasidalino į finansus orientuoti vadovai (Robertas McNamara, Redas Polingas) su į gamybą bei produktą orientuotais vadovais (Donald Petersen, Lee Iacocca). Nuo to buvo geriau tik „General Motors“ bei japoniškų automobilių gamintojams. Ir tik Henrio proanūkis Viljamas Klėjus Fordas jaunesnysis kartu su Alanu Mulally sugebėjo ištraukti bendrovę nuo visiško žlugimo. „Ford“ legenda dar gyva.
Dokumentinis filmas apie „Model T“ sukūrimą
