Asmeninis tobulėjimas

Bendravimas skaitmeniniame amžiuje

Trys svarbiausi bendravimo principai

Nekritikuokite, nesmerkite, nesiskųskite

Kas anksčiau buvo laikoma paslėpta ir nekalta kritika, dabar gali užtraukti didžiulę baudą. Netikite? Paklauskite Rajano Babelio (Ryan Babel), olandų puolėjo iš „Liverpool“ futbolo klubo.

Po pralaimėjimo „Machester United“ komandai socialiniame tinkle įdėjo karikatūrinę teisėjo Hovardo Vebo nuotrauką su užrašu: „Ir jis vadinamas vienu iš geriausių teisėjų“. Už tai jis gavo 10 tūkst. svarų baudą.

Kartais kyla klausimas, ar mūsų komunikavimo priemonėse kritika nenustelbia užuojautos, o sava nuomonė – takto ir mandagumo. Kas be ko, pasišaipyti smagu ir madinga. Kai yra galimybė, daugelis nori pasinaudoti žodžio teise.

Tačiau įtakos turintis žmogus supranta, kad tokie negeri dalykai veda prie tarpusavio santykių žlugdymo, kad ir kiek jūs būtumėte teisus, o kiti – neteisūs. Tokia taktika ramybę paverčia nuolatine įtampa.

Reikia žinoti, kada prilaikyti liežuvį, o kada tylėjimas yra didesnė klaida už kalbėjimą. Šio gebėjimo pagrindą sudaro vienos iš svarbiausių žmogaus prigimties savybių supratimas. Esame būtybės su savisaugos instinktu, verčiančiu gintis kai esame kritikuojami.

Prisiminkite, kada paskutinį kartą kas nors iš jūsų bendradarbių užsipuolė jus dėl kažko, ką jūs pasakėte ar padarėte. Tai nejaugi turėtume manyti, kad tai sukėlė jūsų norą jį apkabinti ar pavaišinti pietumis?

Kai bandome panaudoti kritiką siekdami laimėti ginčą, įrodyti savo „tiesą“ ar inicijuoti permainas, žengiame porą žingsnių atgal. Žmones galima vesti į permainas, kaip arklius prie vandens, bet smerkimu retai kada pasieksite norimų rezultatų.

Nors šiais laikais vyrauja juodinantys, šmeižikiški komentarai tinklaraščiuose, televizijos pokalbių laidose ir socialiniuose tinkluose, kai tik kurią nors iš tų priemonių panaudojate kritikavimui, jūsų kritikuojamas žmogus yra priverstas gintis. O kai jis užima gynybinę poziciją, tai sunku sugalvoti, ką būtų galima pasakyti jo pasistatytiems barjerams įveikti.

[quote]Reikia žinoti, kada prilaikyti liežuvį, o kada tylėjimas yra didesnė klaida už kalbėjimą. Šio gebėjimo pagrindą sudaro vienos iš svarbiausių žmogaus prigimties savybių supratimas. Esame būtybės su savisaugos instinktu, verčiančiu gintis kai esame kritikuojami.[/quote]

Viskas, ką tik jam sakysite, praeis pro jo skepticizmo ar, dar blogiau, nepasitikėjimo filtrą. Taigi kritiški komentarai veikia kaip nematomi bumerangai – jie grįždami smogia tiems, kas juos paleido.

Visa tai dar greičiau vyksta pasaulyje, kur beveik visas komunikavimas naudojantis klaviatūra, mikrofonu ar telefonu su fotoaparatu gali susilaukti tarptautinio demaskavimo.

Tai savo kailiu patyrė aktorius Melas Gibsonas, kai jo šventvagiška, nuspalvinta rasinės neapykantos balso pašto žinutė, skirta buvusiai draugei, buvo paviešinta visam pasauliui. Tai buvo didelis smūgis jo pasaulinei įtakai, kadaise dideliam jo autoritetui už Holivudo ribų.

Bendraujant su kitais geriausia laikytis paprasto principo – nekritikuoti, nesmerkti, nesiskųsti. Juk gyvename amžiuje, kai mūsų žodžius gali išgirsti visas pasaulis, kai globali atskaitomybė tapo visai realia galimybe, kai mūsų komunikavimo pasekmės gali persekioti mus nežinia kiek.

Nepaisant visuotinės tendencijos duoti valią liežuviui, nėra nei būtina, nei protinga kritikuoti kitus tam, kad jūsų mintys atrodytų efektyvesnės, svarbesnės ar labiau vertos dėmesio. O apie tai, kaip plačiais šiais laikais jūs galite būti girdimas, geriau būtų galvoti ne kaip apie naštą ar palaimą, o kaip apie atsakomybę.