Viena svarbiausių su šiuo judėjimu susijusių asmenybių yra Frederikas Teiloras. Kilęs iš viduriniosios klasės, atkakliu darbu jis pasiekė aukštų pareigų vienoje JAV plieno bendrovėje.
1911 m. jis išleido knygą „Mokslinio valdymo pagrindai“ (angl. „Principles of Scientific Management“).
Jis įžvalgiai pastebėjo, kad nereikia griebtis naujų metodų, tikintis išspręsti vadybos problemas. Jis įspėjo nepainioti metodų ir tikslų. Šie žodžiai tebėra aktualūs ir šiandien, kai taikoma vis daugiau metodų.
Frederiko Teiloro pasiūlytos gairės vadovams:
- Kiekvienas darbininkas kasdien turi gauti didelę ir aiškiai apibrėžtą užduotį;
- Kad užduotį būtų lengviau įvykdyti, reikalingos standartinės sąlygos;
- Už sėkmingą užduoties įvykdymą būtina gerai atlyginti, už nesėkmingą – bausti.
Trumpai tariant, jis akcentavo, jog būtina atlikti laiko ir darbo tyrimus, veiksmingai vykdyti veiklos kontrolę pagal sukurtus rezultatus, apibrėžti atsakomybę, veiksmingai pasirinkti bei mokyti personalą.
Galbūt Teiloro darbai pervertinami, tačiau jis susistemino ir aiškiai apibūdino daugelio sėkmingai dirbančių gamyklų praktiką. Teiloras bei jo amžininkai pabrėžė „inžinerinį požiūrį“, kuriam ankstesni teoretikai neskyrė pakankamai dėmesio.
Administracinis valdymas
Henris Fajolis buvo kvalifikuotas kasybos inžinierius ir didelės prancūzų bendrovės valdytojas. Praėjus metams po Teiloro mirties jis išleido knygą „Bendrasis ir pramonės valdymas“ (angl. „General and Industrial Management“).
Kitaip negu Teiloras, Fajolis pradėjo nuo valdymo ir mėgino sukurti administravimo mokslą valdymui. Jis tikėjo, kad yra universalus valdymo mokslas, kurį galima pritaikyti „komercijai, pramonei, politikai, religijai ir filantropijai“.
[quote align=“right“]Kitaip negu Teiloras, Fajolis pradėjo nuo valdymo ir mėgino sukurti administravimo mokslą valdymui. Jis tikėjo, kad yra universalus valdymo mokslas, kurį galima pritaikyti „komercijai, pramonei, politikai, religijai ir filantropijai“.[/quote]Jis buvo vienas pirmųjų vadovų praktikų, sudariusių valdymo principų sąrašą. Fajolis manė, kad šie principai naudingi įvairių sričių vadovams, tačiau nesuprato, kad norinčiam sėkmingai vadovauti vadovui nepakanka išmanyti vien tik valdymo principus. Anot jo, aukštesniems vadovams reikalingas ne tiek techninis išprusimas, kiek administravimo dalykų išmanymas.
Keturiolika Fajolio valdymo principų:
- Darbo pasidalijimas. Specializacijai užtikrinti darbą būtina pasidalyti.
- Valdžia. Valdžia ir atsakomybė turi būti lygiavertės.
- Drausmė. Drausmė padeda išugdyti darbuotojų paklusnumą, stropumą, energiją ir pagarbą.
- Komandų vienovė. Kiekvienas darbuotojas turi atsiskaityti ne daugiau kaip vienam viršininkui.
- Krypties vienovė. Vieną uždavinį turinčioms operacijoms turi vadovauti vienas vadovas pagal vieną planą.
- Individalių interesų nukreipimas bendram interesui. Atskiro individo ar grupės interesai neturi būti viršesni už visos įmonės interesus.
- Atlygis. Atlygis ir apmokėjimo būdai turi būti teisingi.
- Centralizacija. Vadovai privalo prisiimti galutinę atsakomybę, tačiau jie turi pateikti pavaldiniams tam tikrus įgaliojimus.
- Pakopų grandinė. Nuo aukščiausio iki žemiausio įmonės lygio turi eiti aiški valdžios linija. Tai padeda užtikrinti tvarkingą informacijos srautą.
- Tvarka. Siekiant atlikti darbą, svarbu turėti gerą darbo planą ir tikslų laiko grafiką. Taip užtikrinama, reikiamos medžiagos reikiamu laiku būtų reikiamoje vietoje.
- Teisingumas. Su darbuotojais reikia elgtis maloniai ir teisingai.
- Personalo stabilumas. Vadovybė turi siekti ilgalaikių personalo įsipareigojimų. Nereikalinga darbuotojų kaita brangi ir trukdo įgyvendinti tikslus.
- Iniciatyva. Kad visapusiai atsiskleistų darbuotojų gabumai ir kad jie jaustųsi aktyvia organizacijos dalimi, jiems turi būti leidžiama kurti ir įgyvendinti planus.
- Esprit de corps. Darna ir vienybė padeda sukurti organizacijos jėgą.
