Žmonos sutikimas ir tarnyba armijoje
Taigi, mečiau darbą parduotuvėje ir patraukiau į pietus, Talsos link, norėdamas susipažinti su naftos verslu. Bet įsidarbinau didelėje Diu Ponto parako gamykloje Prajoro mieste, esančiame už Talsos. Vienintelis kambarys, kuriame galėjau apsistoti, buvo netoliese, Klemore. Ten, boulingo klube, vieną balandžio vakarą ir sutikau savo būsimą žmoną, Helen Robson. Iškart ją įsimylėjau ir pradėjau jai asistuoti. Ji buvo graži, protinga, išsilavinusi, ambicinga, turėjo stiprią valią, savų idėjų ir planų. Kaip ir aš, Helen buvo sportiška, mėgo gamtą ir buvo tokia pat energinga.
[quote author=“Semas Voltonas“]Pamenu, vieną sekmadienį Dankanas Meidžorsas buvo ką tik gavęs kasmetinės premijos čekį ir juo mojavo lakstydamas po visus namus. Čekyje buvo 65 tūkst. dolerių suma, kuri mums, vaikinams, padarė didelį įspūdį.[/quote]„Visada sakydavau mamai ir tėčiui, kad ištekėsiu už žmogaus, turinčio ypatingos energijos, vidinės jėgos ir sėkmės troškimą. Tikrai radau, ko ieškojau, tačiau dabar kartais juokauju, kad turbūt truputį persistengiau“, – Helen Volton
Kai su Helen pamilome vienas kitą, mane pagaliau pašaukė į armijos reguliariąją tarnybą. Dėl širdies sutrikimo negalėjau dalyvauti mūšyje, bet tapau jaunesniuoju leitenantu. Išeidamas į armiją tvirtai žinojau, kad noriu vesti Helen ir užsiimti mažmenine prekyba. 1943 metų Valentino dieną su Helen susituokėme jos gimtajame mieste Klemore, Oklahomos valstijoje.
Labai norėčiau papasakoti apie šaunią karinę karjerą, panašią į mano brolio Bado – jis tarnavo lėktuvnešyje Ramiajame vandenyne ir buvo bombonešio pilotas. Mano tarnyba nebuvo tokia ypatinga. Iš pradžių turėjau leitenanto, vėliau įgijau kapitono laipsnį. Aš rūpinausi saugumu lėktuvų gamyklose ir karo belaisvių stovyklose.
Dvejus metus su Helen gyvenome kaip kareiviai. Kai 1945 m. baigiau tarnybą, aš žinojau ne tik tai, kad noriu dirbti mažmeninėje prekyboje, bet ir tai, kad privalau pradėti savo verslą. Vienintelė patirtis buvo darbas kompanijos „JC Penney“ parduotuvėje, tačiau tvirtai tikėjau, kad man pasiseks. Paskutinis mūsų armijos paskyrimas buvo į Solt Leik Sitį. Čia bibliotekoje peržiūrėjau visas knygas apie mažmeninę prekybą. Be to, daug laisvo nuo tarnybos laiko praleidau stebėdamas mormonų bažnyčios universalinę parduotuvę.
Galanterijos parduotuvės Niuporte atidarymas
Taip susiklostė, kad senas mano bičiulis Tomas Beitsas taip pat norėjo pradėti universalinių parduotuvių verslą. Tomą pažinojau nuo tada, kai dar buvome vaikai Šelbinoje, kur jo tėvui priklausė didžiausia mieste universalinė parduotuvė. Dabar jis dirbo „Butler Brothers“ parduotuvėje, batų skyriuje. Šiai kompanijai priklausė du parduotuvių tinklai: mažų universalinių „Federated Stores“ bei galanterijos tinklas „Ben Franklin“.
Tomas norėjo, kad taptume partneriais, kiekvienas įneštume po 25 tūkst. dolerių ir nusipirktume buvusią universalinę parduotuvę „Federated Stores“, Sent Luise. Su Helen turėjome 5 tūkst. dolerių, bet žinojau, kad kitus pinigus galime pasiskolinti iš jos tėvo, kuris visada manimi tikėjo. Jaučiausi pasiruošęs tapti didelio miesto universalinės parduotuvės savininku. Štai tada Helen pareiškė savo nuomonę.
„Semai, esame vedę jau dvejus metus ir kraustėmės šešiolika kartų. Vyksiu su tavim, kur tik nori, jei tik neprašysi manęs gyventi dideliame mieste. Man pakaktų ir miesto, kuriame gyvena dešimt tūkstančių gyventojų“, – Helen Volton
Taigi bet koks miestas, kur gyveno daugiau kaip 10 tūkstančių gyventojų, mums netiko. Pradinė mažo miestelio strategija, kurios kompanija“Walmart“ laikėsi beveik du dešimtmečius, nulėmė vėlesnių įvykių eigą. Helen taip pat pareiškė, kad nereikia jokių partnerysčių – jos per daug rizikingos. Ji tvirtai laikėsi nuomonės, kad vienintelis teisingas verslo būdas – darbas sau. Tad vėl nuvykau į „Butler Brothers“ pažiūrėti, ką dar jie gali pasiūlyti.
Man buvo pasiūlyta galanterijos parduotuvė „Ben Franklin“ Niuporte, Arkanzaso valstijoje. Miestelyje gyveno apie 7 tūkstančių gyventojų. Pamenu, kaip važiavau traukiniu iš Sent Luiso, vilkėdamas armijos uniformą, kaip ėjau Front gatve, kad paskubomis apžiūrėčiau parduotuvę – savo svajonę. Ji priklausė vyrukui, kurio reikalai klostėsi visai prastai. Jis prarado pinigus ir norėjo kuo greičiau atsikratyti turima parduotuve.
[quote author=“Semas Voltonas“]Helen taip pat pareiškė, kad nereikia jokių partnerysčių – jos per daug rizikingos. Ji tvirtai laikėsi nuomonės, kad vienintelis teisingas verslo būdas – darbas sau.[/quote]Dabar aš suprantu, kad buvau kvailys, kurį kompanija „Butler Brothers“ atsiuntė išgelbėti to vyruko. Buvau 27-erių metų jaunuolis, pilnas pasitikėjimo, tačiau nežinojau, kaip vertinti tokį pasiūlymą, todėl iškart su džiaugsmu sutikau. Nusipirkau parduotuvę už 25 tūkst. dolerių.
Bet tada buvau įsitikinęs, kad Niuportas ir parduotuvė „Ben Franklin“ – galimybės. Visada tikėjau, kad užsibrėžtų tikslų galima pasiekti. Iškėliau sau vieną tikslą – per penkerius metus mano maža parduotuvė Niuporte privalėjo tapti geriausia, pelningiausia galanterijos parduotuve Arkanzaso valstijoje. Jaučiau turįs gabumų, kad pasiekčiau šį tikslą.
1945 m. rugsėjo 1 dieną atidarėme savo parduotuvę. Tai buvo tipiška sena galanterijos parduotuvė, kurios plotis buvo 15 metrų, o ilgis – 30 metrų. Ji stovėjo miesto centre fasadu į Front gatvę, iš kur buvo matyti geležinkelio bėgiai. Tada parduotuvėse buvo naudojami grynųjų pinigų žurnalai, o pardavėjai laukdavo pirkėjų už prekystalių.
Tik po to supratau, jog parduotuvė buvo visiškai bevertė. Prekybos apyvarta siekė apie 72 tūkst. dolerių per metus, tačiau jos nuoma atsiėjo 5 proc. nuo pardavimo sumos. Man tai atrodė normalu, bet vėliau paaiškėjo, kad mokėjome brangiausią nuomą, kokia kada nors buvo mokėta galanterijos parduotuvių versle. Be to, kitoje gatvės pusėje buvo įsikūrę stiprūs konkurentai – parduotuvė „Sterling Store“, kuri parduodavo prekių už 150 tūkst. dolerių.
