Kiekviena netvarkos smulkmena išduoda net ir žmogišką bei natūralų vadovo silpnumą, tuo pačių sumenkina jo įvaizdį, suvienodiną jį su eiliniu darbuotoju. Organizacijoje nebelieka į ką lygiuotis, dėl ko pasitempti, o personalas įgavęs tiek laisvių gali darytis chaotiškas.
Kažkuriuo požiūriu susivienodinimas su darbuotojais gali daryti jaukesnę atmosferą. Pavaldiniams dažniausiai tai patinka, jie nesijaučia prastesni už vadovą, bendravime nėra įtampos. Tačiau tai gana paviršutiniški dalykai, nes pavaldinių akyse darbdavys visada turėtų būti stipresnis.
Panašiai ir su vadovo manieromis. Jis turėtų būti formalus, inteligentiškas, šaltų nervų, tačiau ir negrubus, privalėtų gerai išmanyti etiketą. Žmogiškos emocijos, ligos, bėdos – ne darbuotojų nosiai. Galbūt ne visai sąžininga, bet autoritetingas vadovas darbe turėtų elgtis kiek mechaniškai.
Imkime natūralų pavyzdį – žiovavimą ir čiaudėjimą. Samurajaus supratimu, tai blogo skonio ženklas. Mūsų akimis žiovauti taip pat yra nemandagu, nes išduodamas abejingumas, nuobodulys. Tačiau, kas blogai su čiaudėjimu? Atrodo, jog įmonės vadovas yra paprastas žmogus ir turi teisę pasiduoti įgimtiems instinktams.
Vis dėlto, panagrinėję tai psichologijos aspektu įžvelgsime keistą, žmonėms pasąmonėje susiformavusį požiūrį – vadovas yra silpnas. Nelabai sutinkantiems, iliustruosiu teiginį pavyzdžiu.
Įsivaizduokime didelės įmonės vadovybės susirinkimą, kuriame pagrindinis vadovas yra retai matomas, nepriekaištingos išvaizdos, tobulos laikysenos, tvirtas užtikrintas žmogus. Ketindamas vienus peikti, kitus drąsinti ar girti, jis pradeda pristatinėti metinę įmonės veiklos ir rezultatų ataskaitą.
Įpusėjus susirinkimui jis su griausmu nusičiaudi, net neužbaigęs sakinio. Blogesniu atveju jam prireikia servetėlės, kurios jis neturi po ranka ir dar kelias minutes blaškosi ieškodamas popieriaus.
Bent pusei susirinkime dalyvavusių darbuotojų iš pažiūros nereikšmingas dalykas sukeltų slaptą šypseną. Galime teisinti jį kiek norime, tačiau kiekvieno pavaldinio akyse „ponas tobulybė“ palipo laipteliu žemiau.
Elgesys su pavaldiniais ar viršesniaisiais
Japonų kultūroje pagarba vieni kitiems visose srityse yra visų svarbiausia vertybė. Todėl vadovas jokiu būdų neturėtų bendrauti skirtingai su žemesnes ar aukštesnes pareigas užimančiais darbuotojais. Šaltumas ar pakeltas tonas rodo kvailumą, sukelia antipatiją, neigiamas emocijas, skatina maištauti ar dirbi apatiškai.
[quote align=“right“]Japonų kultūroje pagarba vieni kitiems visose srityse yra visų svarbiausia vertybė. Todėl vadovas jokiu būdų neturėtų bendrauti skirtingai su žemesnes ar aukštesnes pareigas užimančiais darbuotojais. Šaltumas ar pakeltas tonas rodo kvailumą, sukelia antipatiją, neigiamas emocijas, skatina maištauti ar dirbi apatiškai.[/quote]Panašiai yra ir su kritika. Jei darbuotojas neatlieka jam pavestų užduočių, vadovas turi visas teises reikšti nepasitenkinimą. Tačiau jei kritika reiškiama tik asmeniniais sumetimais, visada būtina pagalvoti, ar žmogus priims ir supras ją teisingai.
Negalima pamiršti jog draugiška kritika ir šmeižtas yra skirtingi dalykai. Žvelgiant iš pavaldinio pusės, į pagyrimus ar priekaištus taip pat reikia mokėti atsakyti. Samurajaus supratimu, pasišalinimas be jokio atsako rodo suglumimą.
Ko gero, ir mūsų dienomis tiek už pagyras tiek už kritiką derėtų padėkoti, atsiprašyti ar kitaip atsakyti, jokiu būdų netylėti, bet ir nesikarščiuoti, nedaryti skubotų sprendimų.
Tinkama reakcija į pastabas patenkina vadovą, sumažina įtampą. Motyvacija glaudžiai su tuo siejasi. Visi žino, kaip gerai dirba motyvuotas žmogus, todėl būtina išklausyti bet kokią pavaldinio nuomonę, parodyti, jog į ją yra atsižvelgiama.
Nebūtinai darbuotojo geranoriškumas, ypač recesiniu laikotarpiu, turi būti paremtas piniginėmis premijomis. Jei šis jausis reikalingas, įvertintas, pagirtas ar paskatintas, jo rezultatai bus kur kas geresni, kas atsilieps įmonės gerovei.
