Drabužiams trūko tik paskutinio žingsnelio, pagrindinių namų autorizacijos, jų ženklo, bet šią autorizaciją klanai pasiimdavo niekieno neklausdami.
Klientą kiekviename pasaulio kampelyje galiausiai domino modelio kokybė. Prestižinis prekės ženklas buvo, kokybė – taip pat. Tad, jokio skirtumo.
Secondigliano klanai sukūrė visame pasaulyje paplitusį pardavimo tinklą, pajėgų išpirkti ištisus parduotuvių tinklus ir dominuoti tarptautinėje aprangos rinkoje.
[post_blocks]Nėra vietos, kur jie neturėtų savo “filialo”. Vokietija, Ispanija, Belgija, Portugalija, Anglija, Olandija, Jungtinės Valstijos, Australija, Brazilija, Kuba, Saudo Arabija – tai tik keletas šalių.
Organizacijos struktūra ir strategija
Secondigliano klanas ne tik sukūrė pelningą sistemą, bet ir pati yra savotiška sistema, hierarchine struktūra paremta organizacija.
Viską valdė ir kontroliavo Direktorija, tai – aukščiausias Gomoros valdžios taškas. Ji sudaryta iš daugelio Šiaurės Neapolio teritorijos kamoros šeimoms atstovaujančių verslininkų ir bosų: Ličiardi, Kontini, Lo Ruso, Prestieri, Di Lauro ir t.t.
Laikui bėgant klanai, anksčiau turėję tvirtą federalinę struktūrą, tapo vis labiau autonomiški ir galiausiai aljanso vienybė išsisluoksniavo.
Federalinė kamoros grupių struktūra visiškai pakeitė šeimų išsidėstymą: šiandien apie klanus reikėtų kalbėti ne kaip apie diplomatines sąjungas, stabilius paktus, bet kaip apie verslo komitetus.
Horizontali komoros struktūra daug lankstesnė už Kosa Nostra, daug atviresnė naujoms iniciatyvoms, sugebanti burti vis naujus klanus, kurti naujas strategijas, pirmoji veržtis į naujas rinkas.
Direktorijos paskirstymo taktika buvo sandėliavimas. Į sandėlius buvo suvežami įvairiausių rūšių drabužiai. Sandėliai buvo prekybos spektro centras, kur atvykdavo agentai išsirinkti prekių, kurios vėliau buvo išvežiojamos po klano ar kitų mažmenininkų parduotuves.
[quote align=“right“]Secondigliano klanai sukūrė visame pasaulyje paplitusį pardavimo tinklą, pajėgų išpirkti ištisus parduotuvių tinklus ir dominuoti tarptautinėje aprangos rinkoje. Nėra vietos, kur jie neturėtų savo “filialo”. Vokietija, Ispanija, Belgija, Portugalija, Anglija, Olandija, Jungtinės Valstijos, Australija, Brazilija, Kuba, Saudo Arabija – tai tik keletas šalių.[/quote]Pardavimo strategija buvo paveldėta iš kontrobandininkų: prekybininkų neapoliečių, po Antrojo pasaulinio karo užlūdusių pusę pasaulio, įveikdavusių tūkstančius kilometrų su krepšiais, perpildytas kojinių, marškinių, švarkų.
Šie prekybininkai tapo virtuozai ir parduodavu bet kur: rajonų turgavietėse, prekybos centruose, degalinėse.
Kai kurie verslininkai padirtų gaminių platinimą organizuodavo siūlydami logistikos paslaugas panašiems agentams. Apmokėdavo kelionės ir pragyvenimo išlaidas, prikraudavo furgonus ir kabinas, arešto atveju garantuodavo teisinę paramą.
Sukūrus tokią sistemą, Secondigliano klanas ilgam įsitvirtino Italijos tekstilės pramonėje ir vargu ar per artimiausius dešimtmečius atsiras dar vienas – nors ir nelegalus – tekstilės gamybos ir prekybos tinklas didesnis už šį.
Kitoje dalyje aptarsime dar du „Gomoros“ organizacijos vykdomus verslus – cementą bei atliekų perdirbimą.
[source]Šaltinis: Roberto Saviano knyga „Gomora: kelionė į kamoros ekonominę imperiją ir svajonių viešpatiją“ (2009 m.), kurią Lietuvoje yra išleidusi „Baltų lankų“ leidykla. Norėdami ją įsigyti, apsilankykite oficialioje leidyklos svetainėje.[/source]
