Izraelio išsigelbėjimas
Nuolat prie nestabilumo prisitaikanti rinka prisitaikė prie naujos būsenos – nestabilumas tapo stabilumu. Šiam reiškiniui paaiškinti dažniausiai apibūdinamas Izraelis kaip tikras daiktinis įrodymas.
Didelę praėjusio dešimtmečio dalį karai ir teroristiniai išpuoliai klestėjo, o Tel Avivo vertybinių popierių birža kilo iki rekordinių lygių.
Izraelis yra puikus „ginklų ir ikrų“ pavyzdys ne vien dėl jo ūkio atsilaikymo įvykus įvairiems svarbiems politiniams sukrėtimams, bet ir dėl šalies ekonomikos plėtimosi tiesiogiai proporcingai smurto augimui.
Būtent todėl šią šalį reikėtų laikyti griežtu įspėjimu, nes valstybė mėgaujasi augančiu klestėjimu net ir kariaudama su kaimynais ir didindamas smurtą okupuotose teritorijose. Vadinasi, pavojinga kurti ekonomiką, kuri pagrįsta nuolatinio karo ir katastrofų gilinimo prielaida.
Izraelis buvo (ir vis dar yra) labiausiai nuo technologijų priklausoma valstybė pasaulyje, todėl manyta, kad „dot-com“ krizė čia smogs labiau nei visur kitur. Bet vienintelė priežastis, dėl kurios recesija nebuvo tokia gili, buvo ta, kad vyriausybė labai greitai įsikišo 10,7 proc. padidindama karo išlaidas.
Taip pat vyriausybė skatino technologijų pramonę plėstis ir pereiti nuo informacijos ir ryšio technologijų prie saugumo ir sekimo.
Privalomąją karinę tarnybą atlikę jaunuoliai savo atradimus, padarytus karo tarnybos metu eksperimentuojant su tinklo sistemomis ir sekimo įranga, pavertė verslo planais.
Buvo įsteigta daugybė naujų firmų. Kai tokių paslaugų rinka ėmė slūgti, šalyje įsivyravo krašto saugumo industrijos bumas.
Svarbiausias buvo ne karo laimėjimas, o valstybių „saugumas“, maitinamas nesibaigiančių konfliktų už jų sienų. Izraelis šioje sferoje pažengęs toliausiai – šalis virto įtvirtinta ir aptverta bendruomene. Taip visuomenė atrodo todėl, kad prarado stimulą siekti taikos ir intensyviai investuoja į kovą ir pelną iš nesibaigiančio karo su terorizmu.
Tad nebūtų perdėta pasakyti, jog karo su terorizmu pramonė išgelbėjo silpstančią Izraelio šalies ekonomiką taip, kaip katastrofų kapitalizmo kompleksas padėjo išgelbėti globalias akcijų rinkas.
Šoko poveikis mažėja
2006 m. mirus Milonui Frydmanui daugelis korporacijų buvo sukrėsti ir panikavo, jog baigėsi katastrofų kapitalizmo amžius. Jo pasekėjai JAV, neokonservatoriai, sukūrę katastrofų kapitalizmo kompleksą, pasiekė žemiausią tašką istorijoje.
[quote align=“right“]Nebūtų perdėta pasakyti, jog karo su terorizmu pramonė išgelbėjo silpstančią Izraelio šalies ekonomiką taip, kaip katastrofų kapitalizmo kompleksas padėjo išgelbėti globalias akcijų rinkas.[/quote]Visais atvejais prie žlugimo prisidėjo Čikagos mokykla su savo pagrindiniais siekiais: privatizacija, reguliavimo panaikinimu ir valstybinių paslaugų mažinimu.
Problema buvo ta, kad dauguma žmonių, kurie kovojo už rinkų išlaisvinimą, įsivėlė į ilgą skandalų ir baudžiamųjų bylų virtinę – 2006 m. svarbiausi kiekvieno punkto planuotojai arba sėdėjo kalėjime, arba jiems jau buvo pateikti kaltinimai.
Be teisinių problemų iškilo ir naujos – šokų padariniai, labai padėję kurti visą ideologiją, pradėjo tirpti. Pavyzdžiui Argentina, praėjus dvidešimt ketveriems metams po perversmo, sukilo protestuodama prieš TVF įvestas griežtas ekonomines priemones, o vėliau nuvertė penkis prezidentus per tris savaites.
Akivaizdu buvo viena – šoko būsena pagaliau dingo. Vėlesniais metais sustiprėjęs priešinimasis šokui paplito po beveik visas kitas buvusias šoko laboratorijas – Čilę, Boliviją, Kiniją, Libaną.
