Kaip viskas veikia?
Peržvelgus tokius įvykius nesunku suprasti, kaip veikia ekonominis šokas. Vadovaujamasi vienintele prielaida – žmonės gali spėti reaguoti į laipsniškus pokyčius, pvz., maisto kainų kilimą vienur, sveikatos apsaugos kainų padidėjimą kitur ir pan.
Tačiau jei dešimtys pokyčių vykdoma vienu metu, tai piliečius apima bejėgiškumo jausmas ir jie pasiduoda.
Baisiausias to padarinys – žaibišku tempu lobsta šalies elitas, o darbininkai atsiduria ekonominio gyvenimo užribyje ir tampa, autoriais žodžiais tariant, „pertekliniais žmonėmis“.
Lenkijos šoko terapija
Lenkija – tai dar vienas žiaurus katastrofų kapitalizmo vystymo pavyzdys, kurį verta paminėti.
Dvidešimtojo amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Lenkijoje pradėjo reikštis žmogus, daugybei kitų teikęs viltį, jog Sovietų Sąjunga žlugs. Tai buvo Lechas Walensa, įkūręs „Solidarumą“ ir tapęs šios sąjungos lyderiu.
„Solidarumas“ nepaprastai greitai išplito po šalį, skatindamas demokratijos ir savivaldos troškimą, slopindamas vienos partijos valdymą ir į save įtraukdamas virš dešimt milijonų narių. Taip buvo sukeltas masinis traukimasis iš Komunistų partijos.
Į valdžią atėjus Michailui Gorbačiovui „Solidarumas“ buvo legalizuotas ir sutarta rengti priešlaikinius rinkimus, kuriuos laimėjo darbininkų sąjunga (iš 261 kandidato pergalę šventė 260).
Deja, jau pietų amerikiečiai buvo patyrę, kad autoritariniams režimams demokratiją įsileisti būdinga tuomet, kai jų ekonominiai projektai atsiduria ties žlugimo riba.
Lenkija nebuvo išimtis. „Solidarumui“ perėmus valdžią Lenkijos skola siekė 40 milijardų dolerių, o infliacija – 600 proc., šalyje trūko maisto, klestėjo juodoji rinka. Akivaizdu, kad senosios tvarkos žlugimas ir staigi pergalė priešlaikiniuose rinkimuose jau savaime buvo šokas.
Teoriškai, Tarptautinis valiutos fondas (TVF) turėjo teikti stabilizavimo lėšas, kad būtų išvengta ekonominės katastrofos, tačiau praktiškai jokia pagalba nebuvo pasiūlyta. TVF leido valstybei dar giliau klimpti į skolas.
[quote align=“right“]Žmonės gali spėti reaguoti į laipsniškus pokyčius, pvz., maisto kainų kilimą vienur, sveikatos apsaugos kainų padidėjimą kitur ir pan. Tačiau jei dešimtys pokyčių vykdoma vienu metu, tai piliečius apima bejėgiškumo jausmas ir jie pasiduoda.[/quote]Kaip tik tada Lenkijoje atsirado Džefris Sašas, kuris pradėjo dirbti „Solidarumo“ patarėju. Šis žmogus teigė, jog reikėtų atsisakyti mokėti visas skolas, ir pareiškė, kad galėtų mobilizuoti tris milijardus dolerių, tačiau tik tuo atveju jei Lenkija pradės taikyti „šoko terapiją“.
„Solidarumo“ šalininkai, taip smarkiai kovoję prieš komunistų represijas, neturėjo kur dėtis ir buvo priversti sutikti su tokiomis Sašo sąlygomis.
Šri Lanka
Šri Lankos atvejis pats svarbiausias per visą istoriją, kadangi šioje šalyje pirmą kartą tiesiogiai buvo panaudotas katastrofų kapitalizmas, prie kurio buvo eita ištisus dešimtmečius.
2004 m. gruodžio 26 d. Šri Lanką užklupo katastrofa – cunamis, po kurio, kaip žinia, keli milijonai žmonių buvo iškeldinti tolyn į žemyno gilumą ir palikti be gyvenamosios vietos bei darbo. Deja, masinis žmonių iškeldinimas buvo suplanuotas daug anksčiau nei milžiniška banga, bet cunamis buvo puikiai panaudotas labai nepopuliariai politikai įgyvendinti.
Rytinė Šri Lankos pusė – Augamo įlanka – buvo kovos laukas, nes į ją pretendavo viešbučių savininkai ir žvejai. 2002 m. viešbučių savininkai ėmė skųstis, jog žvejų trobelės užstoja vaizdą, o džiovinamos žuvies kvapas atbaido klientus, nors Augamo įlanka buvo žvejų uostas.
Tačiau žvejai aktyviai priešinosi, kol įtampa sprogo – likus šešiems mėnesiams iki cunamio vieną naktį įlankoje kilo gaisras. Bet žvejai ne išsigando, o tik dar tvirčiau apsisprendė likti.
