Asmeninis tobulėjimas

Kas yra genialumas?

Išrinktųjų grupelės kilmė, talentai, savybės ir rezultatai

Matyt reikia iš anksto apibrėžti sąvokas: gabumai, talentas, genialumas – kaip jas iš marksizmo pozicijų traktuoja psichologai.

Gabumai – asmenybės charakteristikos, išreiškiančios tam tikros veiklos visumos įvaldymo laipsnį. Asmenybės gabumų lygį ir mastą išreiškia talento ir genialumo sąvokos.

Talentu vadinama gabumų visuma, kuri padeda gauti veiklos produktą – originalų ir naują, didžiai tobulą ir reikšmingą visuomenei.

[post_blocks]

Genialumas – aukščiausioji talento pakopa, padedanti realizuoti principinius poslinkius vienoje ar kitoje kūrybos sferoje, „sukurti epochą“.

Daugelis tyrinėtojų labai svarbų vaidmenį skyrė ir skiria nesąmoningumui kūrybos procese, pabrėžė intuicijos vaidmenį. Be abejonės, kūryba – sudėtingas procesas, nes kūrėjas suvokia tikslą, kelia problemą, ieško sprendimo.

Tačiau kūrybiniame procese daug lemia ir nesąmoningi, intuityvūs dalykai. Atmetus visus idealistinius mistifikavimus, intuicija yra ypatinga, kol kas dar mažai ištirta smegenų informacinės veiklos forma.

Visiškai neabejojama, kad intuityvus sprendimas kyla tik iš aktyvaus mąstymo ir sukauptos patirties. Gorkis sakė, kad intuicija atsiranda iš atsargų įspūdžio, kuriems sąmonė dar nesuteikė pavidalo, kurie neįsikūnijo mintyse ar vaizde.

Vaizduotė ir fantazijos

Kūrybiniame genijų procese labai svarbi vaizduotė, tai yra psichinė veikla, kuri pakeičia ir pertvarko vienus ar kitus vaizdinius. Vaizduote – tai gebėjimas iš gausybės atsiminimų sužadinti sąmonėje tam tikras sudedamąsias dalis ir sukurti naujus darinius.

Vaizduotė pagrįsta žmogaus turimo jutiminio patyrimo panaudojimu, jos medžiaga – atminties vaizdai ir esami suvokimai. Vaizduotės šaltinis – visada objektyvi tikrovė, pakeista žmogaus fantazijos, žmogaus sąmonėje įgijusi naujų formų.

[quote]Kūrybiniame genijų procese labai svarbi vaizduotė, tai yra psichinė veikla, kuri pakeičia ir pertvarko vienus ar kitus vaizdinius. Vaizduote – tai gebėjimas iš gausybės atsiminimų sužadinti sąmonėje tam tikras sudedamąsias dalis ir sukurti naujus darinius.[/quote]

Vadinasi, vaizduotė yra ne kas kita, kaip tikrovę pertvarkančio atspindėjimo procesas. Žmogus gali įsivaizduoti, pavyzdžiui, skrendantį mėlyną dramblį su milžiniškais sparnais, fantastinės išvaizdos Marso gyventojus ar literatūros personažus.

Tam tikromis sąlygomis fantazija gali tapti kūrybiška ir kaip svarbi sudedamoji dalis įsitraukti į kūrybos aktą. Dar Leninas kalbėjo, jog proto požiūris į daiktus leidžia fantazijai nutolti nuo gyvenimo.

Kūrybos ekstazė ir empatija

Žmogus, apimtas įkvėpimo, kūrybinės ekstazės, patiria neapsakomą džiaugsmą, susižavėjimą, su niekuo nepalyginamą laimę. Kūrėjas tarsi atsižada savo „aš“ ir susilieja su kontempliacijos objektu, įsiskverbia į pačią reiškinio esmę.

Ekstazės būsenoje kūrėjas neretai ima šokti ir dainuoti. Garsūs chemikai Gei-Liusakas ir Devis, padarę atradimą, savo kabinete pradėjo šokti. Baigęs tragediją „Borisas Godunovas“, Puškinas rašė: „Mano tragedija baigta. Aš ją perskaičiau, vienas plojau rankomis ir šaukiau, tai bent Puškinas, tai bent šunsnukis!“

Gana vieningai laikomasi nuomonės, jog meninėje kūryboje daug lemia genialių žmonių gebėjimas persikūnyti. Įžymūs kūrėjai taip įsigyvena į savo veikalą, kad nejučiom sutapatina save su personažais ir į juos perkelia savo jausmus.

Kai Čaikovskis baigė operos „Pikų dama“ paskutinį paveikslą, dienoraštyje įrašė: „Baisiausiai verkiau, kai Germanas iškvėpė paskutinį kvapą“. Floberas, aprašydamas romane „Ponia Bovari“ herojės nusinuodijimo sceną, taip įsijautė į jos jausmus, kad jam pačiam atsirado apsinuodijimo požymių.

Žymos

Apie autorių

Viktoras Pekelis (svečias)