Paprasti, tačiau itin efektyvūs milijardierių veiklos principai taps aiškūs kitose šio straipsnių ciklo dalyse, tačiau visas technikas galima apjungti viena idėja, kurios principingai laikėsi ir laikosi visi kapitalistai: įveikite niveliuotojus (socialinės lygybės šalininkus). Visuomenėje egzistuoja daug ekonominių ir socialinių veiksnių, kurie trukdo jums pasiekti didžiulių turtų viršūnę.
Daug anksčiau, niveliuotojai buvo žmonės, o ne socialinės bei ekonominės jėgos, kurias aprašysime vėliau. Niveliuotojai (angl. The Levelers) buvo įtakinga politinė jėga Anglijos pilietinio karo metu (1642-1648 metais). Jie norėjo panaikinti elito privilegijas ir siekė visiškos religinės bei politinės žmonių lygybės.
Kadaise niveliuotojų radikalias idėjas priėmė visuomenė, tačiau vėliau jie prarado įtaką. Šiandien niveliuotojai, prieš kuriuos turite kovoti yra: 1) konkurencijos grėsmė bei 2) įsigalėjusios visuomenės tvarkos normos. Jeigu neįveiksite šių abiejų jėgų, niekuomet netapsite itin turtingas (kalbame apie milijardą dolerių).
Konkurencijos grėsmė
Pats klastingiausias niveliuotojas yra, paradoksas, laisvosios rinkos sistemos pamatinė vertybė, t.y. konkurencija. Kaip dauguma politikų – tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų pažiūrų – šiandien teigia, konkurencingos rinkos sukuria bendrą gėrį. Kai egzistuoja konkurencija, prekių gamintojai ir paslaugų tiekėjai siekia didinti savo pelną mažindami gamybos sąnaudas. Sumažėjusios sąnaudos sumažina kainas vartotojams, ko pasekoje padidėja bendras pragyvenimo lygis – už tuos pačius pinigus vartotojai gali įsigyti daugiau prekių bei paslaugų.
Augantis vartotojų pragyvenimo lygis, deja, turi šalutinių pasekmių, kurios nėra naudingos turtų kaupėjams: stagnuojančios gamintojų pelno maržos. Absoliučiais terminais kalbant, pelnas auga tuomet, kai auga visa ekonomika. Tačiau konkurencijos buvimas sulaiko pelno didėjimą, matuojamą pardavimų procentiniu rodikliu ar gaunama investicine grąža.
Kai bendrovė randa naują būdą sumažinti sąnaudas, pelno maržos padidėjimas paprastai būna trumpalaikis. Konkurentai labai greitai nukopijuos išteklius taupančią techniką ar sugalvos naują, galbūt net ekonomiškesnį išteklių taupymo variantą. Kadangi visi gamintojai dabar turi aukštas pelno maržas, neišvengiama, jog vienas iš konkurentų įsigudrins sumažinti kainas tam, jog atsiriektų didesnę rinkos dalį.
To pasekoje kainas ims mažinti ir kitos bendrovės – kitu atveju jos praras vartotojus. Taip prasideda kainų karas, kuris neturi teigiamos įtakos bendrovių pelno maržoms. Vartotojai ir toliau laimės iš sumažintų prekių bei paslaugų kainų, tačiau gamintojai turės tik nuostolius ir atsidurs toje pozicijoje, kurioje buvo pačioje veiklos pradžioje.
Ekonomikos studentai atpažins šį reiškinį bei įvardis jį tobulosios konkurencijos vardu. Kaip sako pats pavadinimas, tobula konkurencija yra idealizuota būsena, kuri neatitinka to, kas vyksta realiame pasaulyje. Nepaisant to, tobuloji konkurencija pastebima daugelyje rinkų. Bendrovės daugybę metų dirba rinkose, tačiau niekuomet neuždirba didelių pelno maržų ilgalaikėje perspektyvoje. Konkurencija ir toliau mažina pelno maržas, o investicinė grąža akcininkams ir toliau mažėja.
Žvelgiant pro ilgesnį laiko periodą, verslininkai, įstrigę šioje sistemoje, gali pasipelnyti tuo atveju, jei auga visa ekonomika, tačiau jie neuždirbs itin didžiulių pelnų. Norint uždirbti didžiulius turtus (arba norint tapti milijardieriumi), reikia padidinti pelno maržas ekonomikai esant stabilioje ar net smunkančioje stadijoje. Kitaip tariant, jeigu norite tapti milijardieriumi, privalote vienaip ar kitaip įveikti konkurencijos grėsmę.
Pats akivaizdžiausias priešnuodis šiam niveliuotojui yra susitarimai tarp bendrovių. Įsivaizduokite, jog visos tam tikros rinkos bendrovės sudaro slaptą sandorį, jog nemažins kainų kai šių sąnaudos ims mažėti. Dar svarbiau, įsivaizduokite, jog jos laikosi šio sustarimo. Taip bendradarbiaujant jos gali išlaikyti didžiules pelno maržas.
Deja, vartotojai ilgainiui suprato šią taktiką ir padedami politikų buvo įvesta daug prekybos apribojimų. Tad jeigu nenorite pažeidinėti įstatymų, sąmokslas tarp bendrovių nėra geras pasirinkimas. Beje, toks niveliuotojų įveikimo būdas ilgainiui gali virsti monopolija, o iš monopolijos viena bendrovė gali imti dominuoti rinkoje.
XIX amžiuje, naftininkas Džonas D. Rokfeleris vyresnysis (John D. Rockefeller Sr.) eksperimentavo su slaptais susitarimais bandydamas kontroliuoti rinką. Jis įžvelgė bendrą naudą rinkos dalyviams, jei šios kontroliuotų pasiūlos padidėjimą. Periodiški rinkos pertekliai sumažina kiekvieno žaidėjo pelną, tad Rokfeleris manė, jog rinkos dalyviai elgsis racionaliai ir laikysis susitarimo.
Pasibjaurėjęs kitų rinkos dalyvių godumu ir atsisakymu laikytis susitarimo, jis sugalvojo efektyvesnį būdą pasipriešinti konkurencijos niveliuotojui. Džonas Rokfeleris nusprendė sukurti monopoliją. Įsigydamas daugybę kitų naftos gręžinių Jungtinėse Valstijose, „Standard Oil“ koncernas galėjo kontroliuoti pasiūlą savo naudai. Skirtingai nei kitų tuometinių kitų sektorių kapitalistų, Rokfeleris nepasinaudojo savo turima pozicija tam, jog dirbtinai sukeltų kainas vartotojams.
Vietoj to, jis atidžiai kontroliavo kainas ir stebėjo rinkoje pasikartojančius perteklius bei trūkumus, dėl ko anksčiau šis verslas buvo laikytas tokiu rizikingu. Jis nusprendė kainas išlaikyti pakankamai mažas tam, kad demotyvuotų galimus konkurentus, kurie kėsinosi įžengti į naftos perdirbimo verslą. To pasekoje, Rokfeleris uždirbo didžiules pelno maržas, nes ėmė dominuoti rinkoje, t.y. veikė itin stambiu mastu.
Tuo metu atrodė, jog Rokfeleris išsprendė šią niveliuotojo problemą – juo pasekė plieno bei tabako sektorių lyderiai. Deja, niveliuotojas nepasitraukė iš kovos. Ambicingi politikai ėmė priešintis susiklosčiusiai situacijai ir kapitalistų dominavimui. XX amžiaus pradžioje JAV vyriausybė įvedė antimonopolinius įstatymus, ko pasekoje konkurencija vėl grįžo į rinką. Kiek vėliau „Standard Oil“ buvo išskaidyta į septynias (!) atskiras bendroves.
Šiandien yra dvi pagrindinės strategijos , kurias gali taikyti bendrovės norėdamos įveikti konkurencijos grėsmę kaip niveliuotoją. Pirmas sprendimas yra nustatyti kainas ir tikėtis, jog antimonopoliniai bei konkurenciniai įstatymai neprikibs prie tokio sprendimo. Antrasis pasirinkimas yra įgyti derybinį kainų pranašumą ir vis tiek žaisti pagal taisykles. Įgyti derybinį pranašumą galima keturiais būdais:
- Prekės ženklo žinomumas.
- Patentų apsauga.
- Dominuojanti rinkos dalis.
- Tvarus sąnaudų pranašumas.