Finansinis genijus
Kuo daugiau turi, tuo daugiau norisi. Tokia jau žmogaus prigimtis. Ypač tokių apsukrių „prekeivų“ kaip Romanas Abramovičius ir Borisas Berizovskis.
Nesitenkindami už ačiū gavę „Sibneft“, porelė pradėjo tiesti rankas į jos sudedamąsias dalis.
„Sibneft“ yra holdingo kompanija, ir nors Romai su Borisu priklausė beveik visos jos akcijos, „Nojabrskneftegaz“ akcijų jiems teko tik 61 procentas. Pasibaisėtina.
[post_blocks]1997 m. vasarą „Nojabrskneftegaz“ akcininkai gavo kvietimą atvykti į visuotinį bendrovės susirinkimą ir jo darbotvarkę.
Pranešime buvo nurodyta, kad pagrindiniai susirinkimo tikslai yra patvirtinti naujus bendrovės įstatus, atitinkančius naująjį Rusijos akcinių bendrovių įstatymą, ir apsvarstyti siūlymą padidinti „paskelbtų“ bendrųjų akcijų skaičių.
Naujų akcijų emisija yra plačiai naudojamas būdas gauti grynųjų pinigų. Tačiau pranešime nebuvo nurodyta, kiek papildomų akcijų bendrovė ketina išleisti. Todėl dauguma smulkiųjų akcininkų nutarė nesivarginti ir neatvyko.
Tik susirinkimo dieną valdyba atskleidė, kiek planuojama padidinti paskelbtų akcijų skaičių – 196,3 procento.
Tai sužinoję smulkieji akcininkai neteko žado, tačiau jau buvo per vėlu. Emisiją pavyko „prastumti“, o jos savininkais, žinoma, tapo Romanas Abramovičius ir Borisas Berizovskis. Nepaisant to, akcijos buvo parduotos už dvigubai mažesnę nei rinkoje kainą.
Tačiau tuo plėšikavimas nesibaigė. Akcijų „praskiedimas“ padidino „Sibneft“ dalį „Nojabrskneftegaz“ bendrovėje ir sustiprino jos įtaką šiai antrinei įmonei, pagrindinei naftos ir dujų tiekėjai. Dabar „Sibneft“ galėjo savo nuožiūra nustatyti kainas už naftos tiekimą.
Plėšikavimo esmė tokia: pagrindinė kompanija perka naftą iš savo gavybos filialo mažesne nei rinkos kaina, o paskui įkeičia ją kur kas didesne kaina Vakarų bankams už paskolas. Tokiu būdu pagrindinė įmonė turtėja gavybos filialo sąskaita.
Tiesa, vadinti to plėšikavimu tiesiogine prasme būtų klaidinga. Visos priemonės „apeiti sistemą“ yra teisėtos, radus spragų pačioje sistemoje. Yra ir dar vienas garsus Abramovičiaus „žygdarbis“, kurį šis slėpė po Čiukčijos gubernatoriaus postu.
[quote align=“right“]Kuo daugiau turi, tuo daugiau norisi. Tokia jau žmogaus prigimtis. Ypač tokių apsukrių „prekeivų“ kaip Romanas Abramovičius ir Borisas Berizovskis. Nesitenkindami už ačiū gavę „Sibneft“, porelė pradėjo tiesti rankas į jos sudedamąsias dalis.[/quote]2000 m. gruodžio 24 d., neturintis varžovų Romanas Abramovičius tapo vargingo Čiukčijos regiono gubernatoriumi, laimėdamas rinkimus surinkęs 99 procentus balsų.
Daugelis spėliojo, kodėl šis pramoninkas užsigeidė būti tokio tolimo regiono vadovu. Vien atstumas nuo Maskvos iki Čiukčijos yra per 6000 kilometrų.
Po metų paaiškėjo, kad Abramovičiaus valdomos kompanijos „Sibneft“ pelnas pradėjo smarkiai didėti. Nepaisant to, kompanija sugebėjo išmokėti milijoninius dividendus savo akcininkams. Kaip jiems tai pavyko?
Pasirodo, jog „Sibneft“ mokesčių optimizavimo schema sudarė galimybę mokėti mažiausius mokesčius iš visų panašią veiklą vykdančių įmonių. Bendrovės mokesčių tarifas siekė 12,6 procento, kai „Lukoil“ mokėjo 24 proc., o „Jukos“ – 22 proc.
Pagrindinis veiksnys, lėmęs „Sibneft“ mokesčių režimo palankumą, buvo bendrovės sprendimas perkelti savo prekybos įmones į lengvatinio apmokestinimo Rusijos regionus, taip išvengiant regioninės pajamų mokesčio dalies.
Bendrovei priklausančių naftos perdirbimo įmonių produktai gerokai mažesne nei rinkos kaina buvo parduodami jos prekybos filialams Čiukčijoje, o šie paskui juos pardavinėdavo galutiniams vartotojams už rinkos kainą.
Tokia strategija leido „Sibneft“ įmonėms deklaruoti mažą pelną – ir atitinkamai mokėti mažus mokesčius. Nors nevykdė Čiukčijoje jokios veiklos, bendrovė „Sibneft“ per mokesčių lengvatas sutaupė net 263 milijonus svarų.
