1991 m. rugpjūčio 19 d., Borisui Jelcinui užlipus ant tanko prie Baltųjų rūmų, šis paskelbė pasauliui susižavėjimą Gorbačiovo reformomis.
Po keturiasdešimt aštuonių valandų komunistų gauja išsibėgiojo, o po keturių mėnesių žlugo Sovietų Sąjunga.
Prie valdžios vairo stojus Jelcinui, ekonomikos reformos pagreitėjo, tačiau vienas jos padarinių buvo tas, kad įstatymų leidėjai nespėjo vytis besikeičiančių sąlygų, o tai tuometiniams verslininkams suteikė daug įvairių galimybių.
[post_blocks]Viena Maskvos žurnalistė pastebėjo: „Kai žlugo Sovietų Sąjunga, įstatymų leidybų spragos buvo vienas dalykų, apie kuriuos Jelcinas nepagalvojo. Naftos versle tik keletas suvokė, jog didesnė paklausa yra ne pačiai naftai, o naftos eksporto lincencijoms. Tie, kurie prekiavo tuo laikotarpiu nafta, užsidirbo krūvas pinigų“.
Romanas Abramovičius buvo vienas iš jų.
Milijonierius tampa milijardieriumi
1995 m. vasarą Romanas Abramovičius sutiko žmogų, kuris perkėlė jo gyvenimą į naują lygmenį. Iš milijonieriaus prekiautojo nafta tapti milijardieriumi pramoninku daugiausia padėjo vienas pirmųjų Rusijos „oligarchų“, Borisas Berizovskis.
Tuo metu Romanas jau buvo laikomas gabiu vadybininku ir buvo reikalingas Berizovskiui kaip partneris. Pastarasis ruošėsi privatizuoti vieną didžiausių Jelcino laikų įmonę, o Romai dalininku tapti pasiūlė dėl turimos patirties naftos versle.
Keletą mėnesių šie du vyrai veikė ranka rankon siekdami įgyvendinti projektą, kuris, kaip paaiškėjo, tapo vienu pelningiausių dešimtojo dešimtmečio privatizacijos projektų.
Žlugus Sovietų Sąjungai Rusijos naftos versle visi tik ir kalbėjo apie „vertikaliąją integraciją“ – naftos gavybos ir perdirbimo sujungimą. Planas įkurti „Sibneft“ (Sibiro nafta) buvo puoselėjamas nuo 1992 m. lapkričio mėnesio, tačiau procesas paspartėjo įsikišus Borisui Berizovskiui, kuris savo ryšiais sudarė sąlygas įsikurti bendrai holdingo kompanijai.
1995 m. rugsėjo 29 d., Jelcino pasirašytu įsaku buvo įkurta „Sibneft“. Į kompanijos sudėtį įėjo ne tik minėtosios įmonės, bet ir naftos žvalgybos įmonė „Nojabrskneftegazgeofizika“ bei rinkodaros įmonė „Omsknefteprodukt“.
[quote align=“right“]Viena Maskvos žurnalistė pastebėjo: „Kai žlugo Sovietų Sąjunga, įstatymų leidybų spragos buvo vienas dalykų, apie kuriuos Jelcinas nepagalvojo. Naftos versle tik keletas suvokė, jog didesnė paklausa yra ne pačiai naftai, o naftos eksporto lincencijoms. Tie, kurie prekiavo tuo laikotarpiu nafta, užsidirbo krūvas pinigų“. Romanas Abramovičius buvo vienas iš jų.[/quote]Naujosios kompanijos pardavimas įtrauktas į projekto „paskola už akcijas“ grafiką ir nustatyta aukciono data – gruodžio 28-oji. Žadėdama įkeisti 51 procentą „Sibneft“ akcijų, suteikti skolintojui teisę valdyti jos dalį ir nupirkti likusius 49 procentus akcijų varžytinėse, vyriausybė siekė gauti mažiausiai 100 mln. dolerių paskolą.
Nusižiūrėję sau grobį, Berezovskis ir Abramovičius pradėjo ieškoti lėšų jam pirkti. Berizovskis savo dalį įnešė iš automobilių prekybos valdomo verslo pelno, o Abramovičiaus dalį sudarė pelnas iš prekybos nafta ir paskola iš banko. Juodu laimėjo surengtą „aukcioną“ už 100,3 mln. dolerių.
Kitas porelės tikslas buvo išpirkti likusius 49 proc. akcijų. Pirmasis akcijų paketas – 19 procentų – buvo parduotas aukcione 1996 m. rugsėjį. Aukcioną laimėjo kita bendra Berezovskio ir Abramovičiaus įmonė „Firma Sins“.
Po mėnesio rinkoje pasirodė kitas, 15 procentų akcijų paketas, kuriuo Berizovskis nesusidomėjo. Tačiau jaunasis Roma, pergudravo savo „mokytoją“ ir jį pralenkė laimėdamas aukcioną su kita jam priklausančia „Refine Oil“ įmone ir šiuo ėjimu tapo didžiausiu įmonės akcininku. Likusias akcijas po mėnesio išpirko toks.. Romanas Abramovičius.
Pasinaudojus gudriais ėjimais, Romanas su Borisu už 200 mln. dolerių įsigijo kompaniją, kuri 2003 m. pabaigoje buvo įvertinta 15 milijardų – septyniasdešimt penkis kartus brangiau. Šiame „Monopolio“ žaidime Abramovičius tapo geriausių gatvių ir langelių valdytoju.
