Sėkmingos įmonės

IKEA sėkmės istorija (I dalis)

Didžiausios baldų prekybos bendrovės sėkmės istorija

IKEA įkūrimas

1943 metų pavasarį, kai Ingvarui Kampradui sukako septyniolika, jo versliukas ėmė panašėti į tikrą firmą. Žinoma, iki tikros firmos trūko tik oficialumo, tačiau problema buvo nepilnametystė.

Vis dėlto, pagal lanksčius Švedijos įstatymus, nepilnametis gali paprašyti savo globėjo leidimo oficialiai atidaryti įmonę. Taip Ingvaras ir nutarė padaryti. Netrukus, globėjas pasirašė lapelį, kurį kartu su dešimties kronų įnašu nusiuntė miesto tarybai.

[post_blocks]

Taip buvo įkurta IKEA. Pirmoji raidė I reiškia Ingvaro vardą, K – Kamprado pavardę, E – Emltariudo apylinkių vardas, o A – Agunariudo ūkis, kuriame verslininkas ir užaugo.

Plunksnakotis buvo pirmoji svarbi naujai „iškeptos“ firmos prekė. Vienu kartu buvo užsakomi 500 vnt. rašiklių už labai mažą kainą, t.y. gavus didelę nuolaidą. Tada traukiniu Ingvaras vykdavo į įvairias veitas pietinėje Švedijos dalyje su tikslu parduoti šiuos rašiklius.

Be plunksnakočių, firma importuodavo šveicariškus žiebtuvėlius, o vėliau ir šratinukus. Šį vengrų išradimą pardavinėti sekėsi sunkiau, nes jie iš pradžių kainavo labai brangiai – daugiau kaip šešias kronas už vienetą. Tačiau vėliau, nežymiai sumažinus kainą, tūkstančiai vienetų buvo parduoti akimirksniu.

Baldų verslo pradžia

1948 metais IKEA pirmą kartą ėmė reklamuoti baldus. Iki tol įmonė pardavinėdavo tik smulkius gaminius, pvz. pinigines, nuotraukų rėmelius, stalo ratukus.

[quote align=“left“]Lankstūs Švedijos įstatymai leido Ingvarui Kampradui atidaryti savo įmonę, kai jam tebuvo septyniolika metų.[/quote]

Plėtrą į baldų prekybą pakuždėjo didžiausias Ingvaro konkurentas Gunarsas Fabrikeris, kuris jau seniai pardavinėjo baldus. Tuo metu aplink Moklendo ežerą, kur ir buvo įsikūręs IKEA, buvo daug smulkių baldų gamintojų, todėl žengti tokį žingsnį nebuvo sunku.

Pirmieji reklamuoti baldai buvo slaugių kėdė be ranktūrių, apmušta kėdė ir kavos staliukas. Pirmoji kėdė vadinosi „Ruth“. Ingvaras suprato, jog prisiminti užsakomų daiktų serijinius numerius yra per sunku, tad duoti baldams vardus nuo pat pradžių tapo įprasta. Rezultatas aiškus – parduota begalė šių bandomųjų baldų.

Nedidelėje brošiūroja, kuri vadinosi „IKEA naujienos“ ir siunčiama klientams, buvo įtraukta sofa lova bei pjaustyto stiklo šviestuvas. Scenarijus pasikartojo – viskas išparduota.

Taip prasidėjo šis verslas. Žmonės užsakydavo norimą modelį, gamyklos jį pristatydavo. Nedideli daiktai buvo pakuojami ūkyje, tada darbuotojai kiekvieną rytą, nuo septynių iki dešimtos, atvažiuodavo su autobusiuku, skirtu vežioti pienui, iš išvežiodavo baldus į traukinių stotį. Baldų užsakydavo vis daugiau, tad darbo valandos vis ilgėjo.