Vizitas į Jungtines Amerikos Valstijas
Dioras neplanavo kirsti Atlanto vandenyno. Paprastai jis vengė tolimų kelionių. Tačiau prekybos tinklo „Neiman Marcus“ administracijos vadovas pakvietė jį atvykti į Dalasą Teksaso valstijoje atsiimti „aukštosios mados oskaro“. Namisėda Dioro viduje į kelionės perspektyvą žvelgė mažų mažiausiai nenoriai, tačiau įgimta verslininko gyslelė privertė suprasti, koks reikšmingas buvo Stanley Marcuso gestas.
Stambiausi jo pirkėjai buvo amerikiečiai, todėl susitikimas su jais Jungtinėse Valstijose neabejotinai buvo vertingas. Dizaineriui buvo smalsu artimiau pažinti Amerikos moteris, be to, jį nepaprastai pamalonino žinia, kad oskaru pirmą kartą buvo apdovanojamas prancūzas, ką jau kalbėti, kad jį jam pelnė pirmoji kolekcija. Paskatintas stipraus patriotiškumo ir prisiminimų apie tai, kaip dėl karo Prancūzijos aukštoji mada tik per plauką amžiams nenugrimzdo užmarštin, jis jautėsi tarsi vykdąs misiją.
Likimas šioje ekspedicijoje jam buvo parengęs ne vieną staigmeną bei atradimą. Pirmasis nutiko jam dar nespėjus iškelti kojos į krantą. Betikrindamas jo dokumentus, imigracijos tarnybos pareigūnas jį nužvelgė ir tarė: „Ką gi, tai jūs esate tas dizaineris? Ką pasakysite apie sijono ilgį?“ Diorą komentaras pribloškė. Jis vylėsi į šalį atvyksiąs nepastebėtas.
Suvokęs, kad jo reputaciją gerokai pralenkė jį patį, likusio savo vizito šalyje metu Dioras nusprendė pasinaudoti dizainerio įvaizdžiu. Galų gale, vaidinimas ir apsimetinėjimas buvo jo arkliukas. Supratęs, kad Amerika laukė išvysti garsųjį mados kūrėją Diorą, jis įsijautė į vaidmenį ir savo pasakojimą apie nuotykius Amerikoje pagražino linksmais juokdario Dioro, didmiestyje pasiklydusio kaimiečio pusbrolio, nutikimais.
Galiausiai mažasis ponas Paprastuolis priėjo savo koridoriaus galą, kur jį pasitiko pokšinčios fotoaparatų blykstės bei rampų šviesos. Atvykstančio jo laukė būrys žurnalistų bei fotografų. Jis buvo nustumas į restoraną, kuriame surengta pirmoji spaudos konferencija – amerikietiško stiliaus krikštas į visuomenės veikėjo vaidmenį.
Protestai tapo viešųjų ryšių sėkme
Šie pirmieji patyrimai buvo tik menkas pavyzdys to, kas jo laukė Dalase. Po dviejų dienų poilsio Niujorke jis atvyko į Teksasą, kur jį pasitiko trijų tūkstančių smalsuolių minia. Amerikiečių judėjimo prieš „New Look“ nebuvo galima pavadinti lengvabūdišku. Karingiausiai nusiteikusios demonstrantės netruko nuspręsti, esą Dioro kuriama mada yra ne kas kita, kaip tik sąmokslas prieš lyčių lygybę.
Į mūšį įsitraukė netgi sutuoktiniai. Jų argumentai buvo pragmatiškesni. Jie išsakė pasipiktinimą kosminėmis sąskaitomis, kurias jie bus priversti mokėti, jei jų žmonos imsis sekti naująją madą, kuriai sunaudojami neįsivaizduojami kiekiai brangių audinių. Jie suformavo grupuotę, kurią pavadino „Sutuoktinių skurdžių lyga“, ir tvirtino pritraukę net trisdešimt tūkstančių narių.
Bet kokie Dioro būgštavimai dėl minios ir agresyvių Amerikos žurnalistų klausimų netrukus atslūgo ir jis pradėjo suprasti, kokia vertinga jam gali būti tokia kontraversija. Iš tiesų, laikraščių antraštės, viešos diskusijos ir būriai įžeidinėjimais besisvaidančių moterų, siunčiančių jį namo buvo pati geriausia reklama, kokios tik jis galėjo tikėtis.
Nė neminint visų demonstracijų, „New Look“ tapo pagrindine viešų debatų tema ir dažnai šmesčiodavo pirmuosiuose spaudos puslapiuose. Net „Wall Street Journal“ su savo blaivesniu įvaizdžiu neatsilaikė ir išspausdino tyrimą, kurio duomenimis, didžioji dauguma vartotojų palaiko naująją liniją – tokie rezultatai veikiausiai nuramino drovius šalies piliečius.
Prie judėjimo prisidėjusiame žurnale „Life“ kelias savaites iš eilės šis klausimas buvo detaliai nagrinėjamas visais įmanomais aspektais: finansiniu, sociologiniu ir politiniu. Laikantis amerikietiškojo žurnalizmo tradicijų, nė vienas akmuo neliko neapverstas beieškant būdų, kaip kurstyti debatus. Buvo apklausiami abiejų barikadų pusių atstovai, žvaigždžių prašoma išsakyti savo nuomonę, publikuojamos diagramos, iliustruojančios sijono ilgio pasikeitimus per pastaruosius du šimtus metų… ir taip toliau.
