Tikros istorijos

Verslas pagal Aleksandrą Kravcovą (II dalis)

Garsus verslininkas iš Rusijos apie partnerystę ir rinkodarą

„Šykštumas gimdo skurdą“ – Rusijos liaudies išmintis

Pirmoje straipsnio dalyje trumpai pristačiau save – vaikystę, tarnavimą armijoje ir pirmąją verslo mokyklą, t.y. Lužnikų turgų. Tikiuosi, kad neišsiplėčiau, bet manau su mano asmenybe susipažinti verta.

Vis dėlto, straipsnio „vinys“ buvo mano patarimai darbuotojų pritraukimo, jų motyvavimo bei vadovavimo klausimais. Šiandien norėčiau apžvelgti kitas, ne mažiau svarbias sritis – partnerystę, rinkodarą bei ženklodarą.

[post_blocks]

Partnerystės menas

Partnerystė būna išorės arba vidaus. Išorinė – tai partnerystė su kitomis bendrovėmis. Ji ypač svarbi kelio pradžioje. Idealu, kai draugiško laivo kapitonas (arba jo atstovas tavo rinkoje) jaučia tau simpatiją ir pasitiki savimi.

Kovo mėnesį plaukėme audringa Egėjo jūra. Laivui vadovavo patyręs jūrininkas sibirietis ir psichologas Sergėjus Sergejevas. Naktinis budėjimas – tinkamas laikas ilgiems pokalbiams.

Kaip tik tada ėmė šlyti santykiai su vyresniuoju sūnumi Ivanu, kuris išgyveno pereinamojo amžiaus krizę. „O tu atrask tai, ką jis mėgsta, ir priversk save tai pamegti“, – pasakė Sergėjus. Jis teisus. Bendri interesai yra partnerystės pagrindas!

Kai partnerystė jau užmegzta, negalima sustoti, nes ji ims nepastebimai griūti. Su trupučiu kartėlio pastebėjau, kad šis teiginys taikytinas ir šeimos gyvenimui. Išorės partnerystė gali trukti neribotai, kol yra bendrų interesų ir tarpusavio pagarba.

Jei tarp jūsų ir partnerio atsirado abipusė simpatija ir pasitikėjimas, juos būtina stiprinti. O jeigu atsisveikinate – atsisveikinkite gražiai. Pateiksiu jums vieną gerą pavyzdį.

Buvo viena vokietė Gabriela, kuri daug nuveikė, kad galėtume užmegzti santykius su „Salamander“ kompanijos vadovybe. Ši mūsų draugystė padėjo vokiečiams ir rusams pradėti derybas, o tai, tiesą sakant, yra nelengva.

Prieš atsisveikinimo vakarienę važiavome Kutuzovo prospektu, sustojome šalia brangių kailių parduotuvės – o ten jau apsilankiau iš anksto ir parinkau jai kailinius. Sakau: „Gabriela, turiu užsukti į parduotuvę – tik dešimt minučių, o žmona tokio pat sudėjimo kaip tu, gal galėtum pasimatuoti kailinius: tiks – netiks.“

[quote]Prieš atsisveikinimo vakarienę važiavome Kutuzovo prospektu, sustojome šalia brangių kailių parduotuvės – o ten jau apsilankiau iš anksto ir parinkau jai kailinius. Sakau: „Gabriela, turiu užsukti į parduotuvę – tik dešimt minučių, o žmona tokio pat sudėjimo kaip tu, gal galėtum pasimatuoti kailinius: tiks – netiks.“ Užėjome, Gabriela pasimatavo, tada pasakiau: „Žinai, pajuokavau. Šie kailiniai ne žmonai, jie tau.“ Išėjau. Ji taip ir pasiliko automobilyje – verkti.[/quote]

Užėjome, Gabriela pasimatavo, tada pasakiau: „Žinai, pajuokavau. Šie kailiniai ne žmonai, jie tau.“ Išėjau. Ji taip ir pasiliko automobilyje – verkti.

Dabar apie vidaus partnerystę. Pagrindinis skirtumas nuo išorės partnerystės – ji gyvuoja ir plėtojasi vadovo kontroliuojamoje teritorijoje. Todėl būtina nuolatos derinti santykius, jei partneriai ima teikti pirmenybę kitiems dalykams arba sulėtėja jų plėtra.

Kartais atsitinka taip, kad vakarykštis kraštutinių pažiūrų draugas pasirodo esąs rinkos teritorijų užgrobimo veteranas, apsunkęs nuo regalijų. Jam patogiau gyventi iš šių teritorijų, o ne užimti naujas.

Arba atsitinka ir kitaip. Vakarykštis nieko nenutuokiantis auklėtinis sustiprėja ir pajunta savyje pasitikėjimą – o taip pat galią vadovauti savo paties būriui.

Mano nuomone, ilgalaikės sėkmingos vidaus partnerystės išsaugojimo menas – tai menas kantriai derinti skirtingą spartą ir besikeičiančią pasaulėžiūrą, išsaugant bendras pagrindines vertybes.

Apčiuopiamas patarimas, kuris gali praversti: dabar iš taško A laikiname horizonte reikėtų nustatyti tašką B, kuriame bus galima iš naujo tartis dėl partnerystės sąlygų. Šią idėją įgyvendiname kuriant Rujano miestą – santuokos sudarymas trejiems metams su galimybe ją vėliau pratęsti.

Apie autorių

Aleksandras Kravcovas (svečias)

1 komentaras

Komentuoti čia