„Tikra garbė ateis, kai kraujas bus pralietas“, – gruzinų poetas, Bulatas Okudžava
Mūsų kompanija vadinasi „Rujan“ – taip pat kaip Baltijos jūros sala, kurią Puškinas vadino Bujano sala. Rujaniečiai (taip save vadino šios valstybės piliečiai) jūra palaikė prekybą su visa Europa.
To paties pavadinimo kompanijos „Rujan“, kuri, nepaisydama tarptautinio pobūdžio veiklos, didžiuojasi savo rusiška kilme, verslo istoriją pradėjome rašyti 1995 metų sausio 23 dieną.
[post_blocks]Nuo 1996 metų ėmėme kurti prekių ženklus. Pirmiausia priemonių nuo uodų srityje – „Raptor“, „Mosquitall“, „Gardex“ – ir avalynės kosmetikos srityje – „Salton“, „Tvist“, „Patisson“.
Vėliau atsirado „Forester“ – prekės iškyloms, elitiniai nuolatinę temperatūrą palaikantys rūbai „Norvek“ ir 2002 metais – iš pradžių maža, tačiau visai kitokia „Ekspedicija“. Visi kompanijos sukurti prekių ženklai pirmauja buvusios Tarybų Sąjungos teritorijoje.
Tiems, kuriems svarbu skaičiai, pridursime, kad vidutinis kompanijos materialiųjų ir nematerialiųjų aktyvų augimo greitis jau 16 metų sudaro apie 40 procentų per metus. Vidinė pelningumo norma – kasmetinis likvidaus kapitalo padvigubinimas.
Būtų labai nekuklu visus šiuos pasiekimus prisiimti sau ir savo komandai. Ir tikrai būtų neprotinga manyti, kad mūsų tėvų, mokytojų ir kitų sutiktų žmonių pastangos neprisidėjo prie šio pasiekimo. Todėl trumpai apžvelgsiu savo gyvenimą.
Vaikystė tolimojoje šiaurėje
Gimiau 1968 metų sausio 18 dieną tolimojoje šiaurėje. Mano tėvo protėviai – Volgos kazokai, motinos – Uralo valstiečiai. Tėvai mokė studentus muzikos Salechardo kultūros ir meno mokykloje. Tėvas dirbo pučiamųjų instrumentų klasėje, motina – fortepijono.
Mano gimtasis miestas nuo 1930 metų vadinamas Salechardu, kas išvertus iš vokiečių kalbos reikštų – „miestas iškyšulyje“. Žiemą dangyje įsižiebia prošvaistė, kuri, kaip byloja šeimos padavimas, tapo mano vyresnio brolio Konstantino ir mano gimimo priežastimi.
Kai man buvo penkeri, mane aplankė tikra šiaurietiška aistra. Užmigdavau ir prabusdavau mintimis apie medžioklę, ir iki pat mokyklos baigimo buvau įsitikinęs, kad tapsiu tik medžiotoju verslininku. Nuo septynerių metų man jau leido imti šautuvą su šoviniais. Į mišką traukdavau vienas, nors puikiai žinojau, kad pasiklydęs pagalbos nesulauksiu.
[quote]Medžioklė – tai ypatingas laikas ir erdvė, tam tikra Stalkerio zona, į kurią priima tik vyrus, ir tai ne visus. Tai galimybė pabėgti nuo kasdienio gyvenimo, galimybė nebūti tuo, kuo jame tapai, grįžti į pirmykštį gyvenimą, į amžių pradžią.[/quote]Medžioklė – tai ypatingas laikas ir erdvė, tam tikra Stalkerio zona, į kurią priima tik vyrus, ir tai ne visus. Tai galimybė pabėgti nuo kasdienio gyvenimo, galimybė nebūti tuo, kuo jame tapai, grįžti į pirmykštį gyvenimą, į amžių pradžią.
Praėjus keleriems metams atsirado antroji aistra – šachmatai. Jų griežtame, logiškai pagrįstame juodai baltame pasaulyje galėdavau prapulti ilgam. Dar paauglys tapau Tiumenės srities čempionu.
Maždaug tuo metu pats to neįtardamas aptikau savyje turintis dar kai ką svarbus – gebėjimą prisitaikyti prie bet kokios aplinkos, būti joje savas. Patekęs į medžiotojų ratą, stengiausi atitikti juos, atsidūręs šachmatininkų su kaklaraiščiais būryje ir aš būdavau su kaklaraiščiu.
Mokykloje daug skaičiau. Kartą duodamas interviu „Ruskij reporter“ žurnalui turėjau pasakyti, kokias knygas skaičiau vaikystėje. Man labai patiko Lermontovo „Mūsų laikų herojus“, Kuprino „Dvikova“. Jei kalbėtume tik apie vaikystę, labiausiai įsiminė knyga „Didžiųjų kapitonų bangomis“ – ten buvo Hekas Finas, Guliveris, Miunhauzenas, Robinzonas Kruzas.
