Verslininkų sėkmės istorijos

Verslas pagal Aleksandrą Kravcovą (I dalis)

Garsus verslininkas iš Rusijos apie vadovavimą bei motyvaciją

Darbuotojų motyvavimas

Rusijoje žmonės nedirba už pinigus. Geriausiu atveju jie eina į darbą ir vaizduoja dirbančius. Už ką gi jie dirba? Už tai, kad juos gerbia kaip asmenybes, už pasitikėjimą, kompanijos vadovų rūpestį jais arba galimybę prisidėti prie bendros misijos.

Taip pat už tapačių sau žmonių aplinką, asmenybės greitesnį vystymąsi ir asmeninio konkurencingumo augimą. Jei kalbėtume apie mus – ir už galimybę pamatyti pasaulį.

[post_blocks]

Žinoma, šiame sąraše pinigai taip pat yra. Manau, kad gal kokioje ketvirtoje ar penktoje vietoje. Finansinio laimikio paskirstymas yra labai svarbus tinkamos kolektyvo atmosferos veiksnys.

Svarbiausia visiems proceso dalyviams suvokti, kad paskirstymas kiek įmanoma teisingesnis. Žinoma, tai padaryti nėra lengva – kiekvienas linkęs pervertinti savo indėlį. Tačiau niekas nežadėjo, kad bus lengva!

Mano nuomone, kompanija dalį pelno privalo atiduoti darbuotojams, nes jie kompanijai atiduoda dalį savo gyvenimo. Kalbama bent jau apie tuos žmones, su kuriais neketinate rytoj atsisveikinti.

Kiekvienas ekipažos narys turi žinoti – jeigu laivas turės pelno – dalis priklausys ir jam. Suprantama, kuo mažiau žmonių ekipaže, tuo didesnė dalis kiekvienam priklauso. Todėl pagrindinis „Rujan“ rodiklis – vienam darbuotojui tenkanti grynojo pelno dalis.

Manau, kad tame pačiame kolektyve skirtumas tarp didžiausio ir mažiausio darbo užmokesčio negali būti didesnis kaip penkis kartus. Jei žemiausios gaunamojos pajamos yra 40 tūkst. rublių, aukščiausių negalima pakelti virš 200 tūkst. rublių.

Ir dar ne apie pinigus. Kaip čia taikliau pasakius, kad cenzūra neiškirptų…? Per visą vadovavimą „Rujan“ savo lovoje (dažniausiai tai būdavo miegmaišis) permiegojau su ne viena moterimi. Tiesą pasakius, vyrams be charizmos visos jos buvo sunkiai prieinamos.

Maždaug devyniasdešimt procentų atvejų jėgos ir laikas buvo iššvaistyti veltui. Tačiau tie dešimt procentų, kurie buvo ne veltui, įkvėpė mane darbui daugiau nei visi kiti motyvacijos būdai kartu sudėjus. Kai žmogus įsimylėjęs, kurti stebuklus jam taip pat savaime suprantama, kaip vaikščioti. Neverta nepaisyti priešingos lyties potraukio.

[quote]Manau, kad tame pačiame kolektyve skirtumas tarp didžiausio ir mažiausio darbo užmokesčio negali būti didesnis kaip penkis kartus. Jei žemiausios gaunamojos pajamos yra 40 tūkst. rublių, aukščiausių negalima pakelti virš 200 tūkst. rublių.[/quote]

Motyvacija per artimuosius

Kaip žinome, motyvacija gali būti skirtinga. Rūpintis darbuotojais yra svarbu, tačiau ne mažiau svarbu – rūpintis darbuotojų artimaisiais. Nusprendžiau suorganizuoti išvyką motorlaiviu darbuotojų tėvams.

Nusprendėme, kad kompanijos sąskaita į Maskvą pakviesime visų darbuotojų mamas ir tėčius. Pasakyta – padaryta. Atskrido tėvai net iš Amerikos. Vyresniosios kartos atstovų susirinko apie 150 žmonių, o į motorlaivį pasikviečiau vos dešimt darbuotojų – patikimiausių ir gebančių labiausiai uždegti.

Kai įlipau į laivą, stalai jau buvo padengti, grojo muzika, o mūsų neįprasti svečiai sėdėjo kaip tėvų susirinkime: išsitempę kaip styga, gražiai susidėję rankas ant kelių ir dėl visa ko šiek tiek sunerimę. Atrodė lyg lauktų, kad prie visų žmonių imsiu jiems pamokslą skaityti.

Mano kalba iš širdies padarė neįtikimą poveikį. Tėvai atsipalaidavo, pasijuto laisvai ir prasidėjo kažkas, ko negalima aprašyti. Negaliu pasakyti, kad jie žvaliai šoko, bet be paliovos traukė „častuškas“. Bendras dešimties darbuotojų ir tėvų choras juos taip uždegė, kad mane ėmė gainioti po visą motorlaivį.

Vakarėlis baigėsi didžiausiu emocijų pliūpsniu. Tai buvo viena iš širdingiausių, šilčiausių ir neįprasčiausių švenčių per visą mūsų istoriją. Manau, kad kiekvienam žmogui labai svarbu tėvai ir vaikai. Todėl darbuotojai ypač vertina kompanijos rūpinimąsi jų vaikais ir tėvais, ir tai bendrumo su kompanija jausmą veikia daug stipriau nei kompanijos rūpestis jais pačiais.

[source]Šaltinis: Aleksandro Kravcovo knyga „Verslas kaip ekspedicija“ (2011 m.), kurią Lietuvoje išleido „Eugrimo“ leidykla. Šiame straipsyje pateikiamos tik knygos nuotrupos. Rekomenduojame įsigyti visą knygą, paspaudus čia.[/source]

Apie autorių

Aleksandras Kravcovas (svečias)