Gyvenimas Rusijos armijoje
Išlaikęs egzaminus ir baigęs mokyklą nesunkiai įstojau į Maskvos Gubkino naftos ir dujų akademiją. Po antro kurso pats pasiprašiau į armiją. Kadangi anksti susidomėjau medžiokle, maniau, jog bus lengva.
Vertingiausias dalykas, gautas armijoje, – išmokau prisitaikyti prie rusiškos tikrovės. Visi žinome, kad įstatymų reikia laikytis, tačiau taip pat puikiai žinome, kaip jų laikomasi iš tikrųjų.
[post_blocks]Patekęs į armiją, iš karto matai tą pačią padėtį: statutas – tai viena, gyvenimas – visai kas kita. Jeigu tuoj po armijos pradedi verslą, supranti, kad oficiali buhalterija – viena, o realūs verslo dalykai – visai kas kita. Bandyti tai susieti yra beprasmiška.
Per 730 dienų, praleistų avint kareivio batus, sunkiausią pėdsaką paliko jauno kareivio, kuris kartu su manimi iš mokymų pateko į karinę dalį, savižudybė. Savižudybės priežastis buvo „dedovščina“, todėl pats stengiausi su jaunesniais elgtis žmogiškai.
Be to, ir aplinkybės susiklostė man palankios: mano draugas Paša Baranovas, kilęs iš Liubercų, karius mokė taikydamas priešingus metodus. Suprantama, jauni kareiviai stengėsi patekti pas mane. Jei nusižengdavo, grąsindavau išsiųsiąs pas Baranovą.
Paradoksas, tačiau taip pat armija moko juoktis. Ir tai turbūt geriausia, ko ji gali išmokyti. Išmokti juoktis arba žūti. Gal mano pulko draugas ir nebūtų pasikoręs, jei būtų mokėjęs pasijuokti iš viso to beprotnamio – iš juokingos kariuomenės ir iš savęs joje.
Lužnikų turgus – pirmoji verslo mokykla
Po instituto baigimo, aš su savo draugais, kaip geologai ir geofizikai, turėjome vykti į Sibirą ieško naftos ir dujų. Tačiau 1992 metais paaiškėjo, kad dauguma ekspedicijų jau neveikia.
Negalima sakyti, kad neturėjome kur dingti. Pavyzdžiui, galėjome važiuoti dirbti į užsienį. Tačiau suvokėme, kad mūsų Tėvynė ne itin tinkamai pasielgė su mūsų močiutėmis ir seneliais, paliko likimo valiais mūsų tėvus, ir jeigu patys aplink save nesukursime kitokio pasaulio, greičiausiai jie taip pat pasielgs ir su mumis.
Nusprendėme išbandyti save versle. Pirmąja verslo mokykla Rusijoje tapo Lužnikų turgus. Vaikščiodami tarp prekystalių pastebėjome, kad visi prekiauja pūkinėmis striukėmis. Niekada nesiskundėme žemu savęs vertinimu, tai ir nesistengėme prekiauti tuo, kuo prekiauja visi.
[quote]Pirmąja verslo mokykla Rusijoje tapo Lužnikų turgus. Vaikščiodami tarp prekystalių pastebėjome, kad visi prekiauja pūkinėmis striukėmis. Niekada nesiskundėme žemu savęs vertinimu, tai ir nesistengėme prekiauti tuo, kuo prekiauja visi. Tada pirmą kartą išbandėme nišų sandūros metodiką. Pakankamai greitai monopolizavę prekybą vaikiškomis pūkinėmis striukėmis uždirbome pirmuosius 15 tūkstančių dolerių.[/quote]Tada pirmą kartą išbandėme nišų sandūros metodiką. Pakankamai greitai monopolizavę prekybą vaikiškomis pūkinėmis striukėmis uždirbome pirmuosius 15 tūkst. dolerių. Kitą žingsnį žengėme suvokę, kad savarankiška prekyba turguje visiškai neturi ateities.
1992 metais buvo nelengvas laikmetis, prekybininkai nepasitikėjo vienas kitu. Turguje kiekvieną dieną apsilankydavo 250 tūkst. žmonių dryžuotomis rankinėmis – gydytojų, valstiečių, akademikų, tetulių, banditų.
Galvojau, kad žmonės iš tikrųjų nori būti sąžiningi ir kad jais galima pasitikėti. Tada įtikinau savo draugą dalininką, kad pavaikščiosiu po turgų 2-3 dienas, pažiūrėsiu į akis prekiautojams ir tiems, kuriais patikėsiu, pasiūlysime pardavinėti savo prekes.
Tada nebuvo mobiliųjų telefonų, turguje nebuvo ir paprastų telefonų, tačiau mūsų neapgavo nė vienas žmogus. Apyvarta išaugo kaip reikiant. Po trejų metų įregistravome kompaniją „Rujan“.
Būtent šioje vietoje norėčiau baigti savo asmeninę istoriją ir pateikti metodines mokymos priemones būsimiems ir esamiems verslininkams. Šioje straipsnio dalyje didesnį dėmesį skirsiu žmonėms (bendravimas su darbuotojais, motyvavimas ir pan.), o kitose apžvelgsiu rinkodarą, finansus bei investicijas.
