Daug diskutuojama, ar vadyba yra mokslas, ar menas. Pateiksime tik trumpą komentarą šiuo klausimu.
Bet kuriai mokslo šakai vystytis būtinas teorinis pamatas. Vadybos dėsniai ir principai egzistuoja daugelį metų, tačiau reikalinga atitinkama struktūra, kuri sujungtų juos į vieną visumą.
Didelį darbą šioje srityje nuveikė daugelis autorių ir mokslininkų: administravimo srityje Maksas Vėberis, gamybos – Frederikas Teiloras, rinkodaros – Filipas Kotleris, strategijos – Maiklas Porteris.
Teorijos ir praktikos derinys
Principų formulavimas sudaro galimybę vystytis vadybos mokslui. Vadybos principai išgrynina ir susistemina praktikos ir analizės būdu sukauptas žinias.
Šiandien vadyba toli gražu nepriklauso tiksliųjų mokslų grupei, tačiau pripažintų principų išmanymas ir deramas jų taikymas leidžia labai padidinti priimamų sprendimų efektyvumą.
Greičiausiai vadyba niekada ir netaps tiksliuoju mokslu tikrąja šio žodžio prasme, nes turimoms žinioms papildyti visuomet prireiks asmeninio sprendimo, tad praktinė vadyba visuomet iki tam tikro laipsnio liks menu.
Gamtos mokslų teoriniai dėsniai nustatomi iš konkrečių tam tikrai grupei ar klasei galiojančių reiškinių ir yra nusakomi teiginiu, kad esant tam tikroms aplinkybėms tam tikras dalykas visuomet įvyksta.
O vadybos principai nėra fundamentaliosios tiesos, tai veikiau sąlygiški teiginiai, pažymimi prieveiksmiais „paprastai, dažniausiai“. Nėra garantijos, kad veikiant pagal šabloną, bus gaunamas planuojamas efektas.
Vadyba kaip mokslas
Kai kurie vadovai mano, jog vadyba yra mokslas, o jų darbas surasti tinkamas verslo praktikas ir šablonus, pagal kuriuos būtų priimami sprendimai. Kai susiduriama su problema, visų pirma vadovas siekia ją identifikuoti, o vėliau surasti racionalų ir objektyvų sprendimą problemai išspręsti.
Šie vadovai susikuria „taisyklių rinkinį“, kurio atkakliai laikosi, nebent iškilusi problema būtų visiškai kitokia iš prigimties.
[quote]Greičiausiai vadyba niekada ir netaps tiksliuoju mokslu tikrąja šio žodžio prasme, nes turimoms žinioms papildyti visuomet prireiks asmeninio sprendimo, tad praktinė vadyba visuomet iki tam tikro laipsnio liks menu.[/quote]Tarkim, krenta darbuotojų produktyvumas. Vadovas tikisi rasti laiko patikrintus sprendimus, kurie padėtų išspręsti šią problemą. Galbūt tai būtų didesnis dėmesys darbuotojų edukacijai, galbūt lanksčios premijų sistemos sukūrimas. Randame tinkamą sprendimą ir jį pritaikome.
Vadybą pradėjome aiškinti pro mokslo prizmę nebe priežastis. Mat kapitalizmo pradžioje ir vyravo „mokslinis valdymas“, kurio pionieriais laikomi Frederikas Teiloras ir Henris Fajolis.
Vadyba kaip menas
Kita vadovų grupė labiau linkę pasikliauti savo asmenine patirtimi ir intuicija priimant sprendimus. Užuot aklai taikę „taisyklę“, jie įvertina susiklosčiusias aplinkybes ir priima atitinkamus sprendimus.
Prisiminkime ankstesnį pavyzdį su nukritusiu darbuotojų produktyvumu. Šio tipo vadovai visų pirma stengsis įsiklausyti į darbuotojų poreikius ir suvokti, kas lėmė produktyvumo mažėjimą. Galimas daiktas, kad darbuotojams reikia parodyti trupučio dėmesio ir motyvuoti.
Tikriausiai garsiausias šio požiūrio šalininkas yra Henris Mintzbergas. Daugelį metų stebėdamas kasdienį vadovų suprato jis priėjo išvadą, jog vadovo darbas nėra rutiniškas racionalių metodikų taikymas. Kiekviena diena suteikia naujų iššūkių, kurie reikalauja unikalių ir originalių sprendimų.
Panašiai jam antrino ir kitas garsus vadybos guru Pyteris Drakeris. Jis sutinka, kad mokslinis valdymas būtų efektyvus, jei prielaidos, kuriomis priimami sprendimai, visuomet išliktų vienodos. Tačiau yra atvirkščiai. Prielaidos ir faktai niekada nebūna vienodi.
