Sėkmingos įmonės

UPS veiklos užuomazgos

Didžiausios siuntų kompanijos pasaulyje užuomazgos

Bendrovės „United Parcel Service“ (UPS) įkūrėjas, Džimas Keisis nustebtų pamatęs, kuo tapo jo kadaise rūsyje pradėta kukli kurjerio veikla. Iš pradžių buvę tik dviese, dabar šios bendrovės darbuotojų skaičius grėsmingai artėja prie pusės milijono.

UPS kasdien pristato beveik 15 mln. siuntų daugiau nei 200 šalių rinkose, aptarnaujama 7,9 mln. nuolatinių klientų, o UPS rudųjų autobusiukų Jungtinėse Valstijose yra daugiau už įprastų autobusų.

[post_blocks]

Tiesa, viskas prasidėjo daug kukliau prieš daugiau nei šimtą metų. Tiesą pasakius, viskas prasidėjo dar seniau. Norint suprasti kaip UPS tapo tokia, kokia yra šiandien, būtina grįžti į jos įkūrėjo Džimo Keisio vaikystės metus.

Keisių šeima ir Sietlo miestas

1897-aisiais metais Keisių šeima persikėlė gyventi į Sietlą. Tuo metu Sietlo populiacija siekė vos 65 tūkst. gyventojų. Džimui buvo devyneri. Jis su savo jaunesniais broliukai nuolat buvo įnikę į naujų apylinkių tyrinėjimą.

Miesto ekonomiką palaikė gausūs medienos, anglies ir žuvies ištekliai. Prekyba ir transporto paslaugos buvo papildomi įmonių pelno šaltiniai iš garlaivių ir tarpkonentinio geležinkelio. Jaunasis Džimas negalėjo nematyti daugybės gaunamų ir siunčiamų prekių.

Džimo tėvas Henris Keisis turėjo polinkį į nuotykius ir verslą, tačiau silpna sveikata, plaučių tuberkuliozė pakirto jo siekius. Taip pat laikas nebuvo itin palankus – XIX a. pabaigoje JAV ekonomika nusilpo, didėjo nedarbas. Henris ėjo iš vieno darbo į kitą, vos sudurdamas galą su galu, nuolatos krenkšdamas ir kosėdamas.

Tuo metu Džimas buvo pakankamo amžiaus, kad nujaustų tėvų augantį susirūpinimą, suprastų, kad jo tėvas nėra toks sveikas kaip kiti vyrai. Netrukus Henris visiškai nebegalėjo dirbti. Paskatintas bėdos ir klestinčio Sietlo ėmė veikti jo sūnus Džimas.

XIX a. pabaigoje dirbančių vaikų skaičius Amerikoje pasiekė stulbinamą ribą. Daugelis manė vaikų darbą esant išnaudojimu, bet Keisis neturėjo pasirinkimo. Turėdamas apginti du jaunesniuosius brolius, pasirūpinti motina ir ligotu tėvu, vienuolikametis Džimas buvo ne pagal amžių subrendęs.

Sunki Džimo Keisio vaikystė

1899-aisiais metas Džimas perėmė atsakomybę ant savo pečių, metė mokyklą ir ėme ieškotis darbo, kaip daugybę kartų matė darant tėvą. Kasdien jis traukdavo pėsčiomis į miesto centrą, dvidešimt kelis kvartalus nuo savo namų ir teiraudavosi darbo. Keli žmonės patarė, kad toks jaunuolis galėtų dirbti kurjerio ar pasiuntinuko darbą.

[quote]1899-aisiais metas Džimas Keisis perėmė atsakomybę ant savo pečių, metė mokyklą ir ėme ieškotis darbo, kaip daugybę kartų matė darant tėvą. Kasdien jis traukdavo pėsčiomis į miesto centrą, dvidešimt kelis kvartalus nuo savo namų ir teiraudavosi darbo. Keli žmonės patarė, kad toks jaunuolis galėtų dirbti kurjerio ar pasiuntinuko darbą.[/quote]

Džimas patraukė į „Bon Marché“, didžiausią universalinę parduotuvę mieste. Susijaudinęs, bet paprastas jis mandagiai paklausė personalo vadovo, ar parduotuvė neturėtų jam kokio nors darbo. Motina išmokė jį elgtis draugiškai ir su pasitikėjimu žiūrėti žmonėms tiesiai į akis.

Pastebėjęs Džimo mandagumo ir ryžtą, vadovas tarė: „Mūsų kurjeriui praverstų padėjėjas. Du su puse dolerio per savaitę. Atvyk rytoj ryte, 7.45 val. Pasitempęs.“

Vienas kurjeris berniukui išdėstė siuntų pristatymo pradmenis, kad namai lyginiais numeriais yra vienoje gatvės pusėje, o nelyginiais – kitoje ir kad nuo gatvės nematomi namai žymimi trupmenomis. Taip auganti Džimo bičiulystė su viliojančiomis Sietlo gatvėmis ir skersgatviai tapo jo pajamų šaltiniu.

1900-ųjų rugsėjį gimė jaunėlė sesuo Margaret, ir finansinė šeimos padėtis dar pablogėjo. Džimo brolis Haris taip pat paliko mokyklą ir įsidarbino pinigus nešiojančiu pasiuntinuku „Bon Marché“. Kurį laiką du vyresnieji išlaikė visą šeimą už 6 dolerius per savaitę.

Henrio Džosepo Keisio būklė – pulmonary phthisis – tolydžio blogėjo, kol galų gale 1902 m. spalio 30 d. jis mirė. Likę šeimos nariai, laikydamiesi drauge, ir toliau gyveno East Union gatvėje 2508.