Darbas pasiuntinuku telegrafo bendrovėje
Septintoje klasėje Džimas gavo pasiūlymą dirbti kurjeriu Amerikos regioninėje telegrafo bendrovėje (ADTC) už komisinius. Bendrovė buvo įsteigta teikti kurjerių paslaugas Sietlo pašto ir telegrafo bendrovei.
Kadangi Sietlas yra kryžkelėje tarp Ramiojo vandenyno, Aliaskos ir JAV, pranešimų buvo gausu. Taksofonai buvo strategiškai išdėlioti po visą Sietlą: įmonėse, viešbučių vestibiuliuose, vaistinėse, pensionuose.
[post_blocks]Tuo metu telefonų buvo nedaug. Todėl rašytinių ir žodinių pranešimų pristatymas bei grįžimas atgal su atsakymu sudarė didelę Džimo darbo dalį. Jis paimdavo ir išvežiodavo telegramas, paštą, siuntinius. Nebuvo kada nuobodžiauti.
Džimas prašė naktinių pamainų, nuo 19 iki 7 valandos. Nakties paslaptys atrodė kerinčios ir nuotykingos. Vis dėlto tamsos kultūra buvo kitas pasaulis, kartais šokiruojantis mandagų, darbštų trylikametį. Bet jis buvo pasiryžęs sąžiningai ir mandagiai elgtis su visais klientais, kad ir kas jie būtų.
Ne visi pavedimai buvo telegramos. Daugelis skambinančiųjų buvo narkomanai, reikalaujantys, kad kurjeris papildytų jų slaptas atsargas. Džimas be baimės eidavo šešėlių kupinais egzotiškais koridoriais pas prekiautojus, kurie vos už 25 centus užtepdavo tešlos pavidalo narkotiko ant kortelės ir suvyniodavo pristatymui.
Ant savo plokščios kepurės jam tekdavo nešti padėklus maisto iš restoranų į namus, viešbučius, nuomojamus kambarius. Kaip įprastai, jis skubėdavo įspėti traukinių kūrikus ar inžinierius apie nenumatytus išvykimus ar neįprasto laiko pamainas.
Prižiūrėdavo vaikus viešbučių kambariuose, kol jų tėvai lankydavo teatre, taip pat pūsdavo bažnyčios vargonų dumples choro repeticijose, rinkdavo užstatus nepataisomiems nusikaltėliams, netgi dirbdavo detektyvu.
Pirmieji versliukai
Maždaug apie 1902-uosius Džimui šovė į galvą mintis įsteigti telefonistų tarnybą. Jo partneriai tapo du draugai, buvę kurjeriai. Pačiam Džimui buvo penkiolika metų ir jam pavyko susitaupyti 30 dolerių.
Iki 1903-iųjų telefonai vis labiau populiarėjo kaip galimas taksofonų pakaitalas. Džimas, jau tada demonstravęs gebėjimą nujausti rinkos poreikius ir siūlyti sprendimus, numatė būsimą telefono svarbą ir dominavimą Amerikos pramonėje. Šiuo atveju jo idėja keleriais metais pralenkė laikmetį.
[quote]Iki 1903-iųjų telefonai vis labiau populiarėjo kaip galimas taksofonų pakaitalas. Džimas, jau tada demonstravęs gebėjimą nujausti rinkos poreikius ir siūlyti sprendimus, numatė būsimą telefono svarbą ir dominavimą Amerikos pramonėje. Šiuo atveju jo idėja keleriais metais pralenkė laikmetį.[/quote]Pavadinę savo įmonę „City Messenger Service“ (liet. „Miesto kurjerių paslaugos“), 1903-iųjų lapkričio mėnesį jis ir du jo partneriai išsinuomojo biurą Vašingtono gatvėje, įsivedė telefoną ir laukė, kol jis suskambės. Verslas ėjosi taip lėtai, kad vienas partneris pasidavė ir pasitraukė.
Galiausiai, du paaugliai susirado pirkėją ir 1905-ųjų lapkritį pardavė verslą Ralfui Lesteriui, o patys negaišdami laiko išvyko į Goldfildą (Nevados valstija) laimės ieškoti.
Naujoje vietovėje verslas sekėsi daug geriau. Goldfilde jau veikė šeši šimtai telefonų, neįtikėtinas skaičius turint galvoje technologijos naujumą. Vienam biuro vadovui reikėjo kurjerių, kurie išnešiotų nuolat plūstančius pranešimus. Vien tai garantavo 50 dolerių įplaukų per mėnesį.
Kadangi pėsčiomis ar dviračiu reikėjo pristatyti daugybę pranešimų, jie mielai priėmė trečią partnerį Džoną Moritzą. Kaip teigiama Džimo Keisio memuaruose, trijulė suprato, kad viskas, ką jie gali pasiūlyti, – tai geras aptarnavimas. Jie dirbo taip sąžiningai, kaip tik sugebėjo, mieste, kuris pasižymi chaosu ir netvarka.
Šis laikotarpis buvo jaudinantis. Berniukai gainiojo savo dviračius po visą miestą išvežiodami daugybę pranešimų ir vykdydami kitus pavedimus. Deja, jaudulys virto tragedija.
Vieną šeštadienio naktį Džonas Moritzas atsitiktinai dviračiu atsitrenkė į bastūną Džoną Tompsoną. Šis iššovė ir Moritzas žuvo. Šaltakraujiška žmogžudystė sukrėtė berniukus. Jie nusprendė palikti Golfildą.
