Asmeninis tobulėjimas

Turtingojo Tėčio pamokėlės (II dalis)

Roberto Kijosakio finansų valdymo pradžiamokslis

Gyvename mėgstančioje bylinėtis visuomenėje. Visi nori nors dalelės ieškinio. Todėl turtuoliai savo turtą – akcines bendroves ir koncernus – visomis įmanomomis priemonėmis slepia, kad apsaugotų aktyvus nuo kreditorių.

Kai turtingas asmuo patraukiamas į teismą, ieškovas, susitikęs su advokatais, dažnai sužino, kad atsakovas absoliučiai nieko neturi.

Tokie žmonės kontroliuoja viską per įmones, tačiau jiems niekas nepriklauso kaip fiziniams asmenims. Taip turtingieji apsaugo savo kapitalą.

[post_blocks]

Šios pamokos santrauka atrodytų labai paprastai:

Net ir finansiškai išprusę žmonės kelyje į finansinę nepriklausomybę gali susidurti su kliūtimis. Yra penkios pagrindinės priežastys, dėl kurių jie negali sukaupti pakankamai didelio pelno.

Kliūtis nr. 1 – baimė

Nebijokite prarasti pinigų. Tiesa, nepažįstu nė vieno žmogaus, kuriam patiktų jų netekti, tačiau per daugelį metų nesutikau ir nė vieno turtuolio, kuris nė karto nebūtų jų praradęs.

Kita vertus, pažįstu daug neturtingų žmonių, kurie nė cento neprarado, nes niekada neinvestavo – bijojo netekti pinigų.

Baimė prarasti pinigus yra normali. Visi ją turi, netgi turtuoliai. Tačiau ne baimė yra kliūtis, o nesugebėjimas su ja susitvarkyti, nesugebėjimas susitaikyti su didele netektimi. Turtuoliai ir vargšai labiausiai skiriasi gebėjimu kontroliuoti baimę.

[quote]Baimė prarasti pinigus yra normali. Visi ją turi, netgi turtuoliai. Tačiau ne baimė yra kliūtis, o nesugebėjimas su ja susitvarkyti, nesugebėjimas susitaikyti su didele netektimi. Turtuoliai ir vargšai labiausiai skiriasi gebėjimu kontroliuoti baimę.[/quote]

Turtingasis tėtis suprato pinigų netekties fobiją. „Vieni žmonės bijo gyvačių, kiti – netekti pinigų. Tai skirtingų rūšių fobijos“, – sakydavo jis. Fobijos aukoms jis patardavo labai trumpai: „Jei nemėgsti rūpesčių ir rizikos, anksti pradėk taupyti“.

Kitu atveju, anot Turtingojo tėčio, reikia mokytis iš teksasiečių: „Jei teksasiečiai laimi, tai būna didelė pergalė, bet pralaimėti taip pat sugeba įspūdingai. Nenoriu pasakyti, kad jiems patinka pralaimėti. Aš kalbu apie teksasiečių požiūrį į riziką, atpildą bei pralaimėjimą. Tai tam tikras gyvenimo būdas. Jie džiaugiasi kai laimi, ir giriasi, kai pralaimi.“

Jis nuolat mudviem su Maiku kartojo, kad žmonėms praturtėti trukdo per didelis pinigų vartojimo atsargumas. „Žmonės taip bijo juos prarasti, kad vieną dieną iš tikrųjų jų netenka“, – sakydavo tėtis.

Iš asmeninės patirties žinome, kad laimėjimas paprastai ateina po pralaimėjimo. Kol išmokau važiuoti dviračiu, teko parkristi daugybę kartų. Niekada nesutikau golfo žaidėjo, kuris nebūtų nė karto nepataikęs į kamuoliuką. Ir niekada nesutikau turtuolio, kuris nė karto nebūtų praradęs pinigų.

„Teksasiečiai neslepia savo pralaimėjimų. Juos tai įkvepia. Jie susitaiko su netektimi ir moka iš to pasijuokti. Pralaimėjimai skatina teksasiečius siekti pergalės. Tai pasakytina apie visus nugalėtojus“, – kartodavo Turtingasis Tėtis.

Kaip minėjau, negalima išmokti važiuoti dviračiu nė karto nuo jo nenukritus. Kiek pamenu, noras išmokti važiuoti dviračiu kiekvieną kartą, kai nukrisdavau, ne mažėjo, o augo. Klaidos ir pralaimėjimai nugalėtojus tik įkvepia!

Žymos

Apie autorių

Mindaugas Biveinis

3 komentarai

Komentuoti čia

  • Ačiū Dodin. Deja, turiu nuvilti, kad ši dalis buvo paskutinė.. Tačiau nuo naujų metų „Laisvalaikio“ rubrikoje pasirodys vis stipresni ir daugiau įžvalgų pasiūlantys tekstai. Sekite naujienas! :)

  • Iš tiesų tai Kijosakis niekada taip ir nemato geru verslininku. Jis tėra nedidelis minėtos sidabro kasyklos Pietų Amerikoje akcininkas, tik nekilnojamame turte jis padarė neblogą karjerą, bet iki Trampo kaip iki mėnulio. Čia galima rasti pilną Kijosakio kritikos analizę, kurią autorius Džonas Rydas atnaujino aštuonerius metus (1999-2007 m.). Mane įtikino:
    http://www.johntreed.com/Kiyosaki.html