Asmeninis tobulėjimas

Turtingojo Tėčio pamokėlės (II dalis)

//flickr.com
Roberto Kijosakio finansų valdymo pradžiamokslis

Pirmoje šio straipsnio dalyje Turtingasis Tėtis supažindino su pagrindinėmis nuostatomis, kurias privalo išsiugdyti kiekvienas siekiantis finansinės nepriklausomybės. Jos – paprastos, tačiau esminės, ilgaamžės.

Šioje dalyje pateiksime dar keletą itin svarbių pamokų. Visų pirma panagrinėsime teisės ir mokesčių vingrybes, kurios akivaizdžiai palankesnės turtingųjų naudai. Kitaip tariant, turtingieji turtėja, o skurdžiai – skursta.

Galiausiai aprašysime penkias pagrindines kliūtis, kurios trukdo mums pasiekti finansinės nepriklausomybės.

[post_blocks]

Robinas Hudas – didvyris ar sukčius?

Atsimenu, mokykloje mums pasakojo istoriją apie Robiną Hudą. Mokytoja mane, kad tai nuostabus pasakojimas apie romantiško tipo didvyrį, kuris plėšė turtinguosius ir šelpė vargšus. Mano turtuolis tėtis laikė Robiną Hudą ne didvyriu, o sukčiumi.

Šiais laikais irgi yra Robino Hudo sekėjų, kurie klausia „Kodėl turtingieji už tai nemoka?“ arba „Turtingieji turi mokėti didesnius mokesčius, kad vargšai gyventų geriau“.

Tiesą sakant, Robino Hudo idėja atimti iš turtuolių ir atiduoti vargšams dar labiau skurdina neturtinguosius ir pasiturinčiuosius, nes šie neša nepakeliamą mokesčių naštą, o turtingieji realiame gyvenime nėra apmokestinami.

Vargšams moka vidutinioji klasė, išsilavinę žmonės, gaunantys didesnes pajamas. Kad suprastume šį teiginį, turime panagrinėti Anglijos ir JAV mokesčių istoriją.

Mat anksčiau mokesčių šiose šalyse nebuvo visai, neskaitant karo išlaidoms taikomų vienkartinių rinkliavų. Karalius arba prezidentas paprašydavo visų susiveržti diržus. Britanijoje mokesčius rinko karui su Napoleono armija, o Amerikoje – Pilietinio karo metu.

Tik 1874 metais Anglija savo piliečiams uždėjo nuolatinį pajamų mokestį. 1913 metais pajamų mokestis tapo nuolatinis ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Mokesčiai tapo populiarūs ir daugumai priimtini dėl tarp neturtingesnių žmonių įsivyravusios nuomonės, kad mokesčiai sugalvoti turtuoliams nubausti. Todėl dauguma balsavo už mokesčių įstatymą ir jis tapo teisėtas pagal Konstituciją. Nors mokesčiai turėjo nubausti turtuolius, tačiau, kaip gyvenimas parodė, šis įstatymas atsisuko prieš tuos pačius vargšus ir vidutionios klasės žmones.

[quote]Atsimenu, mokykloje mums pasakojo istoriją apie Robiną Hudą. Mokytoja mane, kad tai nuostabus pasakojimas apie romantiško tipo didvyrį, kuris plėšė turtinguosius ir šelpė vargšus. Mano turtuolis tėtis laikė Robiną Hudą ne didvyriu, o sukčiumi.[/quote]

„Vyriausybei, paragavusiai pinigų, iš karto išaugo apetitas“, – pasakojo Turtingasis Tėtis. Taigi, greitai buvo apmokestinta ir vidutinioji klasė. Turtuoliai tai greitai pastebėjo ir pakeitė taisykles.

Pamoka nr. 3 – mokesčius mokėk vėliausiai

Tuo metu atsirado uždarosios akcinės bendrovės, kuriomis naudojosi (ir tebesinaudoja) kaip įrankiu, galinčiu sumažinti jų išlaidas. Nors UAB tėra formalus dalykas, aplankas su keliais teisiniais dokumentais, padėtas kokio nors teisininko biure ir užregistruotas valstybinėje institucijoje.

Tai nėra didžiulis pastatas, ant kurio pakabintas įmonės pavadinimas. Tai ne gamykla ar žmonių grupė, o teisinis dokumentas, liudijantis teisėtą organizaciją. Kitais žodžiais tariant, tai lyg teisinis kūnas be sielos.

Turtingujų interesai buvo apginti. UAB tapo populiarios patvirtinus nuolatinius pajamų apmokestinimo įstatymus, nes jų pajamų mokestis buvo mažesnis nei fizinių asmenų mokestis. Be to, daugelį išlaidų UAB galima apmokėti ir neapmokestintais pinigais.

UAB gali daryti kur kas daugiau dalykų, nei privatus asmuo. Darbuotojai gauna apmokestinamą atlyginimą, jie mėgina gyventi iš to, kas liko. Bendrovė uždirba, išleidžia kiek tiktai gali, ir mokesčius moka nuo likusios sumos. Tai pati didžiausia mokesčių sistemos spraga, kuria kuo puikiausiai naudojasi įmonės.

Pavyzdžiui, bendrovės savininko atostogų išlaidas galima padengti iš tarybos susirinkimams skiriamų lėšų. Automobilio išlaikymas, jos draudimas ir remontas – įmonės išlaidos. Sveikatos draudimas – taip pat įmonės išlaidos. Pietūs restorane – dalinės įmonės išlaidos.

Žymos

Apie autorių

Mindaugas Biveinis

3 komentarai

Komentuoti čia

  • Ačiū Dodin. Deja, turiu nuvilti, kad ši dalis buvo paskutinė.. Tačiau nuo naujų metų „Laisvalaikio“ rubrikoje pasirodys vis stipresni ir daugiau įžvalgų pasiūlantys tekstai. Sekite naujienas! :)

  • Iš tiesų tai Kijosakis niekada taip ir nemato geru verslininku. Jis tėra nedidelis minėtos sidabro kasyklos Pietų Amerikoje akcininkas, tik nekilnojamame turte jis padarė neblogą karjerą, bet iki Trampo kaip iki mėnulio. Čia galima rasti pilną Kijosakio kritikos analizę, kurią autorius Džonas Rydas atnaujino aštuonerius metus (1999-2007 m.). Mane įtikino:
    http://www.johntreed.com/Kiyosaki.html