Ketvirtos savaitės vidury pritrūkau kantrybės ir pareiškiau „metu šį darbą!“ Maikas nusišypsojo ir pasakė: „Tėtis minėjo, kad vieną dieną taip nutiks ir liepė ateiti pas jį tada, kai jau norėsi mesti darbą“.
Susitikimas įvyko ir mūsų akys susitiko. Aš išpyškinau Maiko tėvui, kad šis nesilaiko susitarimo ir manęs nemoko, apkaltinau jį vaikų išnaudojimu ir ėmiau verkti.
Tačiau Turtingasis Tėtis tik šypsojosi ir nuraminęs mane išsakė skirtumus tarp eilinių darbuotojų ir turtingų žmonių. Pagrindinis skirtumas ir tuo pačiu pirmoji pamoka buvo:
[post_blocks]
Turtuolis Tėtis tęsė savo pamoką: „Džiaugiuosi, kad supykai dėl darbo, už kurį gavai tik dešimt centų per valandą. Daugelis žmonių supyksta, tačiau iš baimės laiku neapmokėti sąskaitų, būti atleistam, neprasimaitinti ir toliau dirba dėl pinigų. Aš tave išmokysiu dirbti ne dėl pinigų, o kad pinigai dirbtų tau.“
Po truputį ėmiau suprasti turtingojo tėčio pamoką. Jis tęsė: „Daugelis žmonių ketverius metus studijuoja universitete, paskui jų mokslai baigiasi. O aš žinau, jog mano finansinės studijos tęsis visą gyvenimą paprasčiausiai dėl to, kad kuo daugiau išmokstu, tuo geriau suprantu, jog dar labai mažai žinau.“
Galiausiai supratau, jog privalau mokytis iš Turtingojo Tėčio, kad netektų pasijusti kaip tuščiai vietai gaunant tokį nedidelį atlygį, kurį gaudavau už dulkių valymą nuo prekių. Tai buvo žema ir skaudu. Ta baimė ir vertė mane toliau bendrauti su Turtinguoju Tėčiu.
Du gyvenimo varikliai: baimė ir godumas
Po trijų savaičių Turtingasis Tėtis, aš ir Maikas susitikome dar kartą, šį kartą – parke. Kartu vaikštinėjome ir turtuolis pateikė dar vieną pasiūlymą. „Mokėsiu jums 25 centus per valandą. Ar tai nebūtų geras atlygis, ar jūsų širdelės neplaka šiek tiek greičiau?“ Aš papurčiau galvą, leisdamas suprasti, kad ne, tačiau tai buvo netiesa.
„Tebūnie, mokėsiu dolerį per valandą“, – ištarė Turtingasis Tėtis. Mano širdis ėmė pašėlusiai daužytis. Jau mačiau naują dviratį, naujas beisbolo pirštines ir jaučiau draugų pripažinimą, tačiau kažkodėl neištariau nė žodžio. Žinoma, turtuolis mus su Maiku tik bandė. Jis puikiai žinojo, kad giliai širdyje trokštame priimti jo pasiūlymą.
[quote]Tiesa ta, kad daugelį žmonių galima papirkti dėl žmogiškųjų emocijų, vadinamų baime ir godumu. Jie sunkiai dirba pirmiausia dėl baimės likti be pinigų, o gavę atlyginimą, pasiduoda godumui, įsigeidžia nuostabių dalykų, kuriuos galima nusipirkti už gautus pinigus. Taip užburtas ratas ir prasideda – gyvenima varomas baime ir godumu.[/quote]Jis tęsė: „Gerai jau gerai. Tiesa ta, kad daugelį žmonių galima papirkti dėl žmogiškųjų emocijų, vadinamų baime ir godumu. Jie sunkiai dirba pirmiausia dėl baimės likti be pinigų, o gavę atlyginimą, pasiduoda godumui, įsigeidžia nuostabių dalykų, kuriuos galima nusipirkti už gautus pinigus.“
„Taip užburtas ratas ir prasideda. Jie keliasi rytais, eina į darbą, apmoka sąskaitas ir t.t. Gyvenimas varomas dviejų emocijų – baimės ir godumo. Pasiūlykite tokiems žmonėms daugiau pinigų ir jie toliau gyvens užburtame rate tik turėdami didesnių išlaidų.“
Turtingasis Tėtis prasitarė, jog svarbiausia yra būti sąžiningu pačiam sau, neleisti, kad godumas ir baimė užgožtų gležną protą. Dauguma žmonių reaguoja emociškai ir visiškai nemąsto savo galva.
Jis ramiai sėdėjo ir leido apgalvoti, ką pasakė ir tęsė toliau: „Dar noriu papasakoti apie kitą jausmą, vadinamą geismu arba godumu. Visiškai normalu norėti kažko geresnio, gražesnio, linksmesnio ar labiau jaudinančio. Todėl žmonės dirba dėl pinigų ir įvairių troškimų. Jie mano, kad už pinigus galima nusipirkti laimę. Tačiau pirkta laimė yra trumpalaikė, todėl jiems labai greitai prireikia daugiau pinigų didesnei laimei.
Iš tiesų net turtuoliai dirba ne dėl troškimų, o dėl baimės. Jie mano, kad pinigai gali panaikinti baimę. Didėjant turtui, baimė tik stiprėja. Pažįstu daug milijonierių, kurie siaubingai bijo netekti visų savo pinigų. Jie nerimauja, ką pasakytų draugai, jeigu jie staiga netektų visų pinigų. Dauguma jų tampa nervingi despotai, nors atrodo, kad jų gyvenime nieko netrūksta“.
Galų gale supratau. Jis norėjo, kad mes praplėstume savo akiratį ir išvystume tai, ko nemato jo darbuotojai, o taip pat ir mano tikrasis vargšas tėtis. „Aš noriu, kad jūs išvengtumėte spąstų, kuriuos paspendžia du jausmai – baimė ir geismas. Daugelis žmonių panaudoja šiuos jausmus prieš save. Tai yra nemokšiškumas.“
