Asmeninis tobulėjimas

Trečioji alternatyva

Sinergija yra kai visuma didesnė už dalių sumą

Sinergijos paradigma

Jei norime prisijungti prie Edvardo Demingso ir kitų Trečiąją alternatyvą naudojančių žmonių, turime pakeisti savo paradigmas keturiais reikšmingais žingsniais. Tik iš karto perspėju, kad pakeisti šias paradigmas bus nelengva.

Jos prieštarauja intuicijai. Jos ves mus nuo egoizmo, savimanos prie nuoširdžios pagarbos kitiems. Jos nukreips mus nuo poreikio visą laiką ieškoti „teisingų“ atsakymų, nes dabar iekosime „geresnių“ atsakymų.

[post_blocks]

Pirmoji paradigma: suvokiu save

Pirmoji paradigma reiškia suvokti save kaip unikalų žmogų, gebantį nepriklausomai vertinti ir mąstyti. Ką matau, žiūrėdamas į veidrodį? Mąstantį ir pagarbų žmogų? O gal žmonų, kuris žino atsakymus į visus klausimus ir niekina konflikto „kitoje pusėje“ esančius žmones?

Esu ne tik ginčo „mano pusė“. Esu daugiau nei savo prietarų, išankstinių nusistatymų, savo komandos suma. Mano mintys nėra iš anksto nulemtos mano šeimos, kultūros ar kompanijos. Gebu atsiriboti nuo savęs ir nepriklausomai įvertinti kas aš esu.

Kai koks nors vadovas apibrėžia, apibūdina save kaip racionalų, praktišką, blaiviai mąstantį verslininką, jis iš tikrųjų gali artėti prie žlugimo. Jo visi sprendimai, juos vertinant pagal verslo magistro prielaidas ir kriterijus, gali būti „teisingi“, bet jis patirs nesėkmę.

Per paskutinį ekonominį sunkmetį savo akimis matėme, kokia netvirta gali būti tokia užsispyrusi mąstysena. Įžymus verslo profesorius Henris Mincbergas sako, kad tokia arogantiška verslo magistrų mąstysena yra pasikartojančių krizių pagrindinė priežastis.

Kai kokia nors moteris sako esanti gamtosaugos entuziastė, ji tikrai pripažįsta, kad kai kurie jos įsitikinimai, liečiantys gamtosaugą, sutampa su kai kurių kitų žmonių įsitikinimais. Tačiau ji yra daug daugiau – moteris, kažkieno duktė, žmona, galbūt muzikantė, virėja.

Trečioji alternatyva visada prasideda nuo savęs. Ji eina iš vidaus į išorę, iš savo asmenybės gelmių, iš pasitikėjimo savimi ir kuklumo pagrindo. Ji eina iš savivokos paradigmos, kuri leidžia man pažvelgti į save iš šalies, stebėti ir vertinti savo išankstinius nusistatymus, prietarus ir polinkius bei šališkumus.

[quote]Trečioji alternatyva visada prasideda nuo savęs. Ji eina iš vidaus į išorę, iš savo asmenybės gelmių, iš pasitikėjimo savimi ir kuklumo pagrindo. Ji eina iš savivokos paradigmos, kuri leidžia man pažvelgti į save iš šalies, stebėti ir vertinti savo išankstinius nusistatymus, prietarus ir polinkius bei šališkumus.[/quote]

Antroji paradigma: suvokiu jus

Antroji paradigma reiškia suvokti kitus kaip žmones, o ne kaip daiktus. Ką matome, kai žiūrime į kitus? Žmogų, individą ar tik jo amžių, lytį, rasę, politines pažiūras, religinius įsitikinimus, kilmę? O gal matome „ne mūsų grupės“ ar „mūsų grupės“ narį?

Dažniausiai mes nesuvokiame žmonių tokiu mastu, kokiu suvokiame savo pačių idėjas, išankstines, o gal net ir šališkas nuomones apie juos. Dažniausiai mes neįžvelgiame kiekvieno individo unikalumo, jo galių ir gebėjimų.

„Suvokiu jus“ paradigma iš esmės yra charakterio klausimas. Ji liečia žmogiškąją meilę, dosnumą, kitų įtraukimą, garbingus, sąžiningus ketinimus. Jei vadovausiuos „stereotipinu jus“ paradigma, tai nebus galima pasiekti Trečiosios alternatyvos.

Paradigmą „suvokiu jus“ vadinu efektyvia dėl vienos bantu tautelės Afrikoje žmonių įžvalgos. Jų kultūroje žmonės sveikinasi vieni su kitais sakydami „suvokiu jus“. Sakyti „suvokiu jus“ reiškia, kad „pripažįstu, patvirtinu jūsų unikalią individualybę“. Tai tolygu sakymui, kad „mano žmogiškoji prigimtis yra įtraukta į jūsų prigimtį, neatsiejamai susijusi su ja“.

Savo garsioje knygoje „Aš ir tu“ įžymus filosofas Martinas Buberis sako, kad mes per dažnai tarpusavyje santykiaujame ne kaip žmonės, o kaip daiktai. Daiktas yra Tai (angl. it), o žmogus yra Tu (angl. you). Jei žmogų traktuosiu kaip Tai, kaip daiktą, naudojamą savo tikslams, tai ir aš tapsiu Tai, būsiu jau nebe gyvas žmogus, o mašina. Tarpusavio santykiai tarp „Aš ir Tai“ ne tokie pat, kaip santykiai tarp „Aš ir Tu“.

Redukuodami kitus žmones iki daiktų statuso manome, kad tada galima geriau valdyti juos. Štai kodėl kompanijos savo darbuotojams sugalvojo ironišką „žmogiškųjų išteklių“ pavadinimą, tarsi jie būtų tik dar viena pozicija kompanijos balanse, tokia pat kaip mokesčiai ar įrangos nusidėvėjimas.

Štai kodėl dauguma žmonių organizacijose suvokiami tik jų einamų pareigų aspektu, net jei jie turi kur kas daugiau kūrybiškumo, sumanumo, išradingumo, intelekto ir gabumų, negu reikalauja jų darbo aprašymai! Žmonių suvokimo tik kaip daiktų alternatyvių galimybių kaštai labai dideli. Jokia balansinė apyskaita neparodo stebėtinai didelio neišnaudoto žmonių potencialo, jų gebėjimų ir kompetencijos.

Raginu jus rimtai žiūrėti į šią paradigmą savo asmeniniame gyvenime. Pagalvokite apie kokį nors žmogų ar du žmones – kolegą, draugą, šeimos narį – kuriam reikia, kad jį suprastų. Juos suvokiate tik kaip simbolius ar kaip realius žmones su savo savitumais, nenuoseklumais, nuostabiais gabumais ir baisiai silpnomis vietomis – žodžiu, tokius, kaip ir jūs pats?

Žymos