Prieš keletą savaičių rašiau apie turtingiausius Lietuvos žmones (nuoroda). Straipsnis susilaukė daug dėmesio, o tai man, įrašo autoriui, yra tam tikras įvertinimas. Šiandien norėčiau pasidalinti ir dar vienu sąrašu, tik šįsyk ne apie verslininkus. Šįsyk – apie jų valdomus verslus. Remiuosi žurnalo “Verslo klasė” medžiaga (2012 m. vasaros numeris, specialus leidimas).

Vėlgi, pateiksiu savo analizę, t.y. tai, ko nepateikė originalus sąrašo sudarinėtojas. Be didžiausiųjų trisdešimtuko, dar pateiksiu pastarųjų trijų metų didžiausių bendrovių apyvartos pokyčius, didžiausius darbdavius, sektorius, kuriuose veiklą vykdo šios bendrovės ir dar šį bei tą. Viską iliustruosiu smalsaus žmogaus žvilgsnį patraukiančiais grafikais. Taigi, nieko nelaukime ir pradėkime!

Šiemet didžiausia Lietuvos bendrovė “ORLEN Lietuva” ūgtelėjo 34,4 proc. ir pasiekė šalies verslininkams neregėtas pardavimų aukštumas – 20,3 mlrd. lt. apyvartą. Tuo tarpu didžiausia Lietuviškojo kapitalo bendrovė “Vilniaus prekyba” sugeneravo 8,9 mlrd. lt. apyvartą. Vienas naujienų portalas paskaičiavo, kad norint “Vilniaus prekybai” patekti į 500 didžiausių pasaulio bendrovių sąrašą, savo apyvartą “tereikėtų” padidinti 10-ia kartų.

Visų pirma, šiame grafike paminėtos tik lietuviško kapitalo bendrovės. Taip pat neįtraukėme ir “Vilniaus prekybos”, nes kitų bendrovių apyvartų pokyčius būtų sunku įžvelgti. Pažiūrėjus į šią vizualizaciją darosi akivaizdu, kad stambiosios bendrovės ir toliau didėja. Didžiausius šuolius demonstruoja “Achemos grupė”, “Linas Agro Group”, “Scaent Baltic” bei “Neo Group”.

Šiek tiek prasčiau sekasi “MG Baltic” koncernui. Tačiau tikėtina, kad ateinančiais metais didelį šuolį padarys ir Dariaus Mockaus vadovaujama grupė. Po finansų krizės “MG Baltic” buvo labai sunku įsivažiuoti dėl jos valdomo itin diversifikuoto profilio. Be to, grupė savo veiklą vykdo tuose sektoriuose, kurie labiausiai ir nukentėjo per ekonominį sunkmetį: žiniasklaida, transportas, statybos, NT.

Dar kartą galima pakartoti tai, ką rašė savaitraštis “Veidas”: “Prekyba – garantuotas pelnas Lietuvoje”. Beveik trečdalis didžiausių bendrovių Lietuvoje savo veiklą vykdo būtent prekybos srityje, įskaitant tris pačias didžiausias bendroves. Taip pat labai stiprus gamybos bei energetikos sektorius. Įdomu ir tai, jog keturi koncernai veiklą vykdo įvairiuose srityse, t.y. turi diversifikuotą portfelį.

Įdomiausia statistika susijusi su darbuotojų skaičiu. Sakoma, jog pagrindinė verslo atsakomybė visuomenei yra įdarbintų žmonių skaičius. Kita vertus, jei bendrovė nesugeneruoja didelės apyvartos (o taip pat ir turto vertė nėra didelė) ir tuo tarpu turi įdarbinusi didelį žmonių skaičių, toks rezultatas gali būti laikomas neefektyvumo ženklu. Čia ir pasimato valstybinių ir privačių sektorių valdymo efektyvumas.

Tarkim, “Vilniaus prekyba” yra didžiausia darbdavė Lietuvoje (o taip pat ir Baltijos šalyse). Bendrovė generuoja didžiulę apyvartą, tad nieko keisto. Tuo tarpu “Lietuvos geležinkeliai”, “Lietuvos paštas” ir netgi “Kauno klinikos” nėra tos bendrovės, kurios panaudoja turimus išteklius, ypač – žmogiškuosius. Taigi, galima drąsiai konstatuoti, jog valstybinės Lietuvos įmonės yra valdomos neefektyviai.

Pareto dėsnis suveikė dar kartą! Penkios didžiausią apyvartą Lietuvoje generuojančios bendrovės – “ORLEN Lietuva”, “Vilniaus prekyba”, “Maxima grupė”, “Achemos grupė”, Visagino atominė elektrinė – kartu sugeneruoja 43,5 mlrd. lt. apyvartos! Ar galima sveiku protu suvokti tokį skaičių? Manau, ne. Tik derėtų priminti, jog didžioji dalis “Vilniaus prekybos” apyvartos yra sugeneruota “Maxima grupės”, taigi, gaunasi dubliavimas. Tačiau esmė nesikeičia – 20 proc. didžiausiųjų sugeneruoja 80 proc. apyvartos.

Duomenys paremti kasmet sudaromo žurnalo “Verslo klasė” (2012 m. specialus vasaros numeris, nr. 7-8 (103-104) informacija. Daugiau informacijos – čia.

“Kiek tik galiu prisiminti, visuomet norėjau būti gangsteriu. Būti gangsteriu man yra daug geriau nei būti Jungtinių Valstijų prezidentu”, – vienas garsiausių JAV gangsterių, Henris Hillas (Bruklinas, 1955 m.)

Jau senokai į šį tinklaraštį rašiau apie kokį nors gerą filmą, kurį praverstų pažiūrėti ir būsimiems ar esamiems verslininkams. Atsiminiau “Kietus vyrukus” (angl. “Goodfellas”) – nors filmas apie italų mafiją, šio bei to galime pasimokyti ir mes.

Geriausia tai, kad filmas paremtas tikrais faktais, Lučezo šeimos mafijos nario Henrio Hillo istorija. Tai vyko iš tikrųjų. Kitas puikus dalykas apie filmą yra tai, kad jo režisierius – Martinas Skorkezė. Taigi, pereikime prie pačio filmo.

1955 m. – tapimas mafijos nariu ir “nekaltybės” praradimas

Istorija prasideda 1955-iais metais rytinėje Niujorko dalyje, Brukline. Kaip teigia šio filmo pagrindinis personažas: “Žinojau, kad noriu būti tarp jų. Jie buvo kitokie, darydavo, ką norėdavo: statydavo automobilius neleistinose vietose ir negaudavo baudos, vasarą visą naktį žaisdavo kortomis, bet niekas neiškviesdavo farų.”

Galiausiai, Henris įgavo vietinių mafijozų pasitikėjimą ir tapo vienu jų. “Buvau laimingiausias vaikas pasaulyje. Galėjau eiti kur noriu, galėjau daryti ką noriu. Visus pažinojau ir visi pažinojo mane. Pažiūrėkit, tai aš – vos matau kelią, o jau statau kadilakus.”

Doleris čia, doleris ten. Nuo lengvų darbelių prie sunkesnių. Po kurio laiko jaunasis apsukruolis ėmė pardavinėti nelegalias cigaretes (vietinių mafijos atstovų pavedimu) ir įkliuvo. Teismo metu Henris laikėsi svarbiausios mafijos grupuočių taisyklės – “laikyk liežuvį už dantų” (angl. “keep your mouth shut”) – ir kalėjimo išvengė. Arba kaip sako patys italiūkščiai, Henris prarado nekaltybę.

1963 m. – organizuotas nusikalstamumas ir suklestėjimas

Kiekvienas sėkmingas verslas, tame tarpe ir nelegalus, pereina paauglystės stadiją. Tai pasireiškia organizuotumu, nuoseklumu ir žinojimu, kuo užsiimi. Taip ir šie vyrukai pradėjo dirbti organizuotai, ko pasekoje stipriai suklestėjo.

Henris ir toliau išsiskyrė puikiais ryšiais. Net ir konfliktinėse situacijose jis rasdavo išeitį. Tarkim, vienas jo bendražygių įžeidė restorano savininką, o šis pasiskundė Henrio bosui. Henris pasiūlė savo bosui tapti restorano dalininku – tokiu atveju bendražygis nebegalėjo neapmokėti restorano sąskaitų..

Šeima valdė restoranus, skolindavo pinigus kitiems verslams su didžiulėmis palūkanomis, vogdavo sunkvežimius. “Aidelvaildo oro uoste kasmet buvo pervežama krovinių už 30 mlrd. dolerių. Ten dirbo mūsų draugai ir giminės, kurie mums pranešdavo kokie kroviniai atvykdavo ir išvykdavo, kas vairuodavo sunkvežimius ir pan. Ten gaudavom daugiau nei valstybiniam banke”, – teigia filmo herojus.

1980 m. – bendražygių nužudymas ir veiklos pabaiga

Viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Ypač jei kalbame apie nusikalstamą verslą. Kietų vyrukų verslas pradėjo irti, kai buvo nužudytas vienas iš Henrio bendražygių. Vėliau – dar vienas. Keturių vadovų komanda sumažėjo iki dviejų – Henrio ir Džimio. Abu jie išsiskirstė savais keliais ir veikė individualiai.

Pasirodo, kad ilgą laiką FTB sekė Henrį ir rinko faktus apie jo narkotikų verslą. Taigi, po vieno reido garsusis JAV gangsteris buvo areštuotas antrą kartą. Šįsyk jam grėsė 25 metai kalėjimo. Šiaip ne taip išsisukęs, jis liko be pinigų, skolose, jam atsuko nugarą buvęs bendražygis ir bosas, Polis. Atsirado sveikatos problemų.

Po to, kai paskutinis Henrio bendražygis Džimis bandė nužudyti jo žmoną, pora nusprendė bendradarbiauti su FTB ir dalyvauti liudytojų apsaugos programoje. Henris įdavė visus savo sėbrus, įskaitant bosus – Džimį ir Polį. Tik tokiu būdu buvo galima išvengti kalėjimo. “Sunkiausia buvo atsisakyti pašėlusio gyvenimo būdo. Turėjome viską, ko norėjome. O dabar viskas baigta. Esu vidutinybė”, – filmo pabaigoje teigia Henris.

Trys dalykai, kurių galime pasimokyti

• Ryšių mezgimas. Kitaip tariant – networking’as. Vargu ar kas nors išdrįstų pasiginčyti dėl plačių ryšių naudos. Šio filmo herojus buvo komunikabilus žmogus, kuris užmegzdavo puikius ryšius su visų sluoksnių mafijos nariais – ir bosais, ir žemutinės grandies vykdytojais. Tai jam buvo į naudą.
• Agresyvumas. Tiesa, ši savybė tinka ne visiems verslo atstovams. Tarkim, knygų leidybos versle esama net džentelmeniškos konkurencijos. Tuo tarpu jeigu vykdote veiklą mažmeninės prekybos ar aukšto kapitalo gamybos sektoriuose, agresyvumas yra būtinas. Be jo neišgyvensite.
• Šeima. Nepaisant to, kad kriminalinio pasaulio atstovai yra žiaurūs žmonės, jie turi savo šeimas ir jas myli. Kaip sakė vienas buvęs kriminalinio pasaulio atstovas: “Mafiozui nėra nieko svarbiau už tris moteris: mamytę, žmonytę ir dukrytę”. Šeima šiems žmonėms dažnai (bet ne visada!) yra svarbiau už verslą.

Prisipažinsiu, esu didelis įvairiausių turtingiausių/vertingiausių/įtakingiausių verslininkų/bendrovių sąrašų gerbėjas. Niekuomet nepraleidžiu specialių “Forbes”, “Fast Company”, “Verslo Žinių” ir kitų numerių. Bet labiausiai laukiu “Veido” kasmet sudaromo turtingiausių Lietuvos žmonių sąrašo (numeris pasirodo kasmet birželį, nes įmonių finansinės ataskaitos turi būti pateikiamos iki gegužės 31 d.).

Šiemet sudarytas jau aštuntasis toks sąrašas. Būtent šis žurnalas pirmasis Lietuvoje ėmė skaičiuoti turtingiausius. Tačiau žurnale pateikto sąrašo man niekuomet neužtenka – norisi dar, išanalizuoti turimą informaciją įvairiais pjūviais: kokiems sektoriams priklauso šie verslininkai, kiek jų verslai diversifikuoti, o kiek koncentruoti, kiek iš jų turi kontrolinius, kiek iš jų – smulkieji akcininkai.

Pažiūrėjus į turtingiausių lietuvių sąrašą (žr. aukščiau), iš karto į akis krenta didžiulis atotrūkis tarp Nerijaus Numavičiaus ir kitų Lietuvos turtuolių. Nieko keisto, “VP Grupė” yra ne tik stipriausia bei įtakingiausia verslo grupuotė Lietuvoje, bet ir visose Baltijos šalyse. Nerijus Numavičius valdo kontrolinį akcijų paketą (60 proc.).

Kai kūriau aukščiau esančią Lietuvos turtuolių turto pokyčių linijinę analizę, tai nusprendžiau ištrinti Nerijų Numavičių (paaiškinimas – paveikslėlio apačioje). Pasididinkite iliustraciją ir pamatysite, kad pastarieji metai blogiausi buvo “MG Baltic” koncerno vieninteliam akcininkui, Darius Mockui. Ne ką geriau sekasi “Norfos mažmena” akcininkui (93 proc.) Dainiui Dunduliui bei koncerno SBA savininkui Arūnui Martinkevičiui.

Daug geriau pastaruosius metus sekėsi “Vilniaus Prekybos” vyrams: Žilvinui Marcinkevičiui, Mindaugui Marcinkevičiui ir Vladui Numavičiui. Žinoma, didžiausią teigiamą turto pokytį demonstruoja Nerijus Numavičius – 2010 m. su 1,1 mlrd. lt., o 2012 m. jau su 3,8 mlrd. lt. Didelė tikimybė, kad kitais metais sudaromame “Forbes” dolerinių milijardierių sąraše pamatysime ir Nerijų Numavičių.

Prekyba – garantuotas pelnas Lietuvoje. Tuo tarpu pasaulio turtingiausieji pelną kraunasi iš IT (programinė įranga, telekomunikacijos), investavimo bei NT. Verta pastebėti, kad tarp 30 turtingiausių lietuvių nėra nei vieno, kuris turtus būtų susikrovęs iš IT sektoriaus. Ilgą laiką panašiuose sąrašuose figūravęs “Penki kontinentai” savininkas Idrakas Dadašovas iš jo dingo. Tiesa, išimtimi galima laikyti Ilją Laursą, tačiau į sąrašą įtrauktas jis nebuvo – neaišku kiek ir kokios vertės “GetJar” akcijų paketą jis valdo.

Čia dar vienas grafikas, kurį nusprendžiau pateikti po mano nedidelės analizės (tokio statistikos nebuvo pateikęs net pats “Veidas”). Jeigu trumpai, čia parodoma, kiek akcijų turi Lietuvos turtuoliai įmonėse, kurios ir sukrovė jiems turtus. Įdomi tendencija – smulkiųjų akcininkų skaičius auga kiekvienais metais. Vien “Vilniaus Prekyba” ir “Achemos Grupė” kiek turtuolių “iškepė” – atitinkamai 7 ir 3. Taigi, trečdaliui turtingiausiųjų turtus sukrovė dvi verslo grupuotės.

Kitas įdomus faktas, jog net šeši, t.y. 20 proc. visų turtuolių savo įmonėse yra vienvaldžiai akcininkai. Tai rodo lietuvių polinkį į individualumą, bekompromisį sprendimų priėmimą. Tikriausiai visi šeši verslininkai – Darius Mockus, Arūnas Martinkevičius, Arvydas Avulis, Ramūnas Karbauskis, Jordanas Kenstavičius, Pranas Dailidė – pasakytų, jog turint 100 proc. nereikia gaišto laiko kitų bendrasavininkių įtikinėjimams dėl verslo planų.

Pareto dėsnis veikia! Jis teigia, kad 20 proc. turtingiausiųjų valdo 80 proc. turto. Šiuo atveju santykis galėtų būti net 85/15. Atlikus nedidelius skaičiavimus paaiškėjo, kad penki turtingiausi lietuviai – Nerijus Numavičius, Lyda Lubienė, Žilvinas Marcinkevičius, Augustinas Rakauskas ir Darius Mockus – kartu valdo daugiau nei 7 mlrd. lt. vertės turtą. Tuo tarpu likę dvidešimt devyni turtuoliai (kurių visų net neišvardysiu) valdo 5,9 mlrd. lt. vertės turtą. Bet kaip ten sakoma: “Geriau tūkstantis milijonierių negu vienas milijardierius.”

Duomenys paremti kasmet sudaromo savaitraščio “Veidas” (2012 m. birželio 25 d., nr. 26; 2011 m. birželio 27 d., nr. 26; 2010 m. birželio 5 d., nr. 23) informacija. Daugiau informacijos – čia.

Įmonių kuriami produktai ir paslaugos nėra vieninteliai dalykai, kuriuos galima marketinti rinkoje. Pagalvokite apie politikus (Barakas Obama), ne pelno siekiančias organizacijas (AIESEC), renginius (Olimpinės žaifynės), vietas (Druskininkai kaip sveikatingumo centras), informaciją, idėjas..

Visa tai ir daug daugiau galima reklamuoti tam tikromis priemonėmis. Paprastai yra išskiriamos keturios rinkodaros sąvokos: pati rinkodara, reklama, viešieji ryšiai ir ženklodara. Žemiau pateikiu klasikinę rinkodaros pamokėlę (kurią privalo žinoti kiekvienas tikras marketingistas), kuri paremta ir dar viena gyvenimo sritimi – santykiais. Joje rinkodaros, patikėkite, taip pat netrūksta. Pasbandykite įvardyti, kuri priemonė, jūsų nuomone, yra pati efektyviausia?

Akivaizdu, kad paskutinė ketvirtoji. Turint puikią ženklodaros (prekės ženklo) strategiją, pirkėjai prie jūsų ateis patys, o jūs džiaugsitės nepriekaištinga reputacija. Nors pateiktas pavyzdys ir keistas, tačiau didžiausi skirtumai tarp rinkodaros ir jos formų perteikti, taip? Taip.

Kai kurie interneto dalyviai sako, jgo pirmasis pavyzdys vadinamas tiesiogine rinkodara, o taip pat būtų galima nupiešti vaikiną, kuris priėjęs prie merginos klube paprašo jos numerio ir jau po klubo paskambina jai bei sako: “Aš esu puikus meilužis”, – tai vadinama telerinkodara.

Satoši Kanazava (Satoshi Kanazawa) yra Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokyklos profesorius ir Londono universiteto psichologijos tyrinėtojas. Jis parašė per 80 straipsnių iš psichologijos, sociologijos, politikos mokslų, ekonomikos, antropologijos ir biologijos mokslo sričių.

Vienas garsiausių jo straipsnių yra “Kodėl liberalai ir ateistai turi didesnį intelektą?” (2010 m.). Jo naujausia knyga vadinasi “Intelekto paradoksas: kodėl protingas pasirinkimas ne visuomet yra geriausias?” (2012 m.). Šiame įraše pateikiu jo interviu duotą žurnalui “The Economist” (2012 m. birželio 14 d.).

Kokius pranašumus suteikia (jei suteikia) intelektas?

Tiesą pasakius, žemesnio intelekto žmonės daugelį dalykų daro geriau. Intelektas padėjo spręsti tik evoliuciškai naujas problemas, o tokių pirmykštėse bendruomenėse būdavo nedaug.

Pirmykščiams žmonėms nebuvo priežasties “protauti”?

Evoliucija parengė žmones išgyvenimo ir reprodukcijos problemų sprendimui. Pirmykščių žmonių elgsena prisitaikė prie evoliucijos reikalavimų – užtekdavo valgyti maistą, kuris atrodė nepavojingas, susirasti pačią patraukliausią patelę ir t.t.

Kodėl intelektą visuomenė laiko tokiu svarbiu dalyku?

Intelektas yra labai svarbus šiuolaikiniame pasaulyje, nes mūsų aplinka žvelgiant iš evoliucinės pusės yra nauja. Daugybė šiandienos problemų, kurias turime išspręsti – kaip pasižymėti mokykloje, kaip susirasti darbą, kaip dirbti kompiuteriu – yra visiškai naujos, lyginant su tomis, kurias turėjo pirmykščiai žmonės.

Taigi, intelektualūs žmonės puikiai tvarkosi su daugybe šiuolaikinio pasaulio aspektų, išskyrus pačiais svarbiausiais, pvz., kaip susirasti partnerį, kaip užauginti vaikus, kaip įsigyti draugų. Intelektas nesuteikia jokio pranašumo sprendžiant evoliuciškai svarbias problemas, o nuo jų dažnai ir priklauso žmogaus sėkmė.

Kodėl aukšto intelekto žmonės prastai sprendžia evoliucines problemas?

Aukšto intelekto žmonės sugeba atpažinti dalykus, kurių mūsų protėviams prieš 100 tūkst. metų nereikėjo. Tarkim, aukšto intelekto žmonės dažniau būna liberalai, nes mūsų protėviai buvo konservatyvūs – pastariesiems rūpėdavo tik draugų ir šeimos gerovė. Aukšto intelekto žmonės tampa ateistais, nes evoliucinės psichologijos teorija atskleidė, jog pasaulį sukūrė ne Dievas.

Tikrai?

Žmonės sukurti būti paranojikais ir matyti neegzistuojančius ryšius, tarkim, NSO ir kiti mistiniai dalykai. Tikėjimas Dievu taip pat priklauso šiai tendencijai, tad aukšto intelekto žmonės netiki Dievu, kaip ir kitais neegzistuojančiais dalykais.

Taip pat aukšto intelekto žmonės mėgsta naktinėti, nes protėviai visuomet keldavosi pakilus saulei ir miegoti eidavo jai nusileidus. Aukšto intelekto žmonės dažniau tampa homoseksualais, nes evoliucija sukūrė heteroseksualų žmogų.

Aukšto intelekto žmonės labiau mėgsta instrumentinę muziką, nes evoliucijos aušroje vienintelė “muzika” buvo vokalas. Galiausiai, aukšto intelekto žmonės dažniau vartoja alkoholį, cigaretes ir narkotikus, nes tai evoliuciškai naujos medžiagos.

Apsvaigimas nuo alkoholio, tabako ir narkotikų yra priemonė nemąstyti?

Kai kurie mokslininkai teigia, jog aukšto intelekto žmonės mąsto per daug, tad vartoja alkoholį norėdami nustoti mąstyti ir tokiu būdu pailsėti. Mano versija yra kitokia. Aš manau, jog alkoholio, tabako ir psichotropinių medžiagų vartojimas yra visiškai naujas fenomenas, su kuriuo mūsų protėviai senovėje neturėjo nieko bendro.

Taigi, aukšto intelekto žmonės nėra sumanesni už žemo intelekto žmones?

Ne, kartais jie elgiasi idiotiškai. Tiesiog aukšto intelekto žmonės nesirenka tarp gero ir blogo, teisingo ir neteisingo, juodo ir balto – juos domina evoliuciškai nauji dalykai. Aukšto intelekto vyrai (ne moterys!) dažniau tampa seksualinėmis mažumomis, nes tai evoliuciškai nauja. Taip pat aukšto intelekto žmonės dažniau tampa vegetarais, nes pirmykščiai žmonės buvo mesėdžiai.

Nusikaltėliai dažniausiai būna žemo intelekto žmonės. Pirma, žemo intelekto vyrai dažniau konkuruoja dėl patelių (kaip ir pirmykščiai žmonės), o nusikaltimai padeda laimėti konkurencinę kovą. Antra, institucijos ir technologijos, kuriomis identifikuojami nusikaltimai – vaizdo kameros, teismas, policija, pasiklausymo aparatai – evoliuciškai yra nauji dalykai, kurių žemo intelekto vyrai nelabai supranta.

Taigi, mažiau intelektualūs žmonės puikiai tvarkosi su svarbiais dalykais. Kokie jie?

Kuo geriau būti – puikiu chirurgu ar puikiu tėvu? Ar geriau būti produktyviu bendrovės generaliniu direktoriumi ar puikiu draugu? Aukšto intelekto žmonės nebūtinai yra geri tėvai savo vaikams ar draugai pažįstamiems. Aukšto intelekto moterys dažnai būna prastos motinos, nes motinystė nėra jų prioritetas.

Taip pat yra įrodymų, kurie teigia, jog aukšto intelekto moterų vaikai dažniau linkę į sveikatos ir elgsenos problemas, nes tie vaikai dažniausiai “pradedami” vėliau.

Kodėl?

Nes reprodukcinė sėkmė yra galutinis visų gyvų organizmų tikslas, o tuo tarpu aukšto intelekto moterys priešinasi šiam gamtos dėsniui. Mano teorija teigia, kad aukšto intelekto vyrai taip pat yra prastesni tėvai.

Kai kurie tyrimai rodo, jog moterys yra linkusios turėti vaikų su aukšto intelekto vyrais, tačiau mano duomenys rodo priešingai. Vyro pajamos ar išsilavinimas neturi įtakos tam, kiek jis bus puikus tėvas ar draugas. Intelektas ne visuomet leidžia mums geriau atlikti tas užduotis, kurias mums pametėjo gamta.