Pirmoje dalyje aprašėme verslo strategijos, kaip mokslo, atsiradimą bei evoliuciją.
Daugiausiai rašėme apie racionalumo mokyklą, kurioje svarbiausia – kruopščiai išanalizuoti verslo aplinką ir pasirinkti tinkamą strategiją. Deja, ilgainiui verslo aplinka tapo greitai besikeičianti, todėl sunkiai nuspėjama.
To pasekoje sumenko racionalumo ir išaugo intuityvumo svarba. Ši, antra straipsnio dalis, skirta mažiau formaliam ir daugiau intuityviam strategijos įgyvendinimui.
[post_blocks]Racionalumo mokyklos kritika
Nuo devintojo dešimtmečio vidurio tarp verslininkų ėmė kilti nepasitenkinimas racionaliu požiūriu į strategiją. Pagrindinė to priežastis – sunkus strategijos įgyvendinimas. Aplinkybės keičiasi pernelyg greitai, kad pavyktų strategiją įgyvendinti iki galo.
Karinė to analogija būtų Napoleono Bonaparto pralaimėjimas Rusijoje. Prancūzijos valdovo strategija buvo puiki, tačiau pralaimėjimas ištiko dėl prasto strategijos įgyvendinimo.
Kitas geras pavyzdys yra Sadamo Huseino siekiai. Jo strategija buvo paprasta – užkariauti Vidurio Rytus, pagrobti visas jų naftos atsargas ir padidinti savo įtaką tarptautinėje arenoje.
Tačiau jo generolai prastai įgyvendino strategiją, ką Sadamas ypač pabrėžė tarptautiniame teisme, po kurio jam buvo įvykdyta mirties bausmė.
Jei strategija tėra vizijos, misijos, keleto tikslų ir ketinimų formuluotė – kaip dažniausiai ir būna – tai nieko stebėtino, kad strategijos įgyvendinimui užkraunama daug didesnė našta.
Perfrazuojant galima pasakyti, kad strategijos problemos iš tiesų yra strategijos įgyvendinimo problemos.
Kita priežastis yra tai, kad strategijoje svarbus yra ne tik jo turinys, bet ir pats procesas. Sąvoką „strateginis procesas“ pirmasis pristatė Henris Mincbergas.
Anot jo, studijuojant inžineriją studentai privalo mokytis fizikos, o studijuojantys mediciną – anatomijos. Įsivaizduokite, kas būtų jei per chemijos paskaitą vienas studentas atsistotų ir pareikštų: „Profesoriau, mums neįdomu kaip veikia atomas. Tiesiog mums pasakykite, kaip sukurti atominę bombą“.
Akivaizdu, kad norint sukurti „atominę strategiją“ (turime omenyje, labai gerą), reikia suvokti patį strategijos procesą. Racionalumo mokykla to nemoko. Vietoj to, ji tepateikia vieną šabloną skirtą visiems, pagal kurį turėtų būti kuriama strategija.
[quote align=“right“]Nuo devintojo dešimtmečio vidurio tarp verslininkų ėmė kilti nepasitenkinimas racionaliu požiūriu į strategiją. Pagrindinė to priežastis – sunkus strategijos įgyvendinimas. Aplinkybės keičiasi pernelyg greitai, kad pavyktų strategiją įgyvendinti iki galo.[/quote]Jei verslininkai studijuoja strategijos mokslą, vadinasi tiki, kad gali patobulinti savo strategijos parinkimą ir įgyvendinimą.
Kruopšti strategijos parinkimo analizė ir akylus strategijos įgyvendinimo stebėjimas yra vienas nuo kito priklausantys veiksniai, tačiau reikalaujantys skirtingų įgūdžių.
Nepaisant viso to, strategijos procesas yra priemonė geresniai strategijai parinkti, o ne atvirkščiai. Kaip ir žinios apie atomo veikimą gali būti priemonė kuriant atominę bombą.
Būtent todėl racionalumo mokykla vis dar išlieka aktuali – ji padeda pasirinkti tinkamą kryptį. O kokia prasmė iš strategijos įgyvendinimo, jeigu ji įgyvendinama neteisinga kryptimi?
