Intuityvioji strategija
Sėkmingos šio amžiaus bendrovės savo sėkmę susikūrė ne analizės, formulavimo ir įgyvendinimo būdu.
Pastebima, kad puikios strategijos veikiau oportunistiškos ir greitai besiadaptuojančios prie besikeičiančių aplinkybių. Kruopštus planavimas ir skaičiavimas – tik šalutinės veiklos.
Anot Jeilio universiteto profesoriaus Čarlzo Lindblomo, bendrovės dabar per daug dinamiškos, kad planavimas veiktų taip, kaip anksčiau.
[post_blocks]Henris Mincbergas skirsto strategijas į „apgalvotas“ ir „atsitiktines“. Pirmasis paremtas racionaliu požiūriu, o antruoju siekiama identifikuoti atsiradusias galimybes rinkoje, kuriomis reikia pasinaudoti greitai.
Ir nors „atsitiktinės“ strategijos dažnai pasirodo esamos veiksmingesnės, jos nėra populiarios verslininkų. Strategijos teoretikai teigia, jog verslininkai mokosi ir analizuoja racionalią strategiją dėl to, kad nori kontroliuoti strategijos procesą.
Remiantis intuityviuoju požiūriu sudėtinga kontroliuoti patį strategijos procesą ir atsekti priežasčių bei pasekmių ryšį. Racionalusis požiūris leidžia bent dalinai kontroliuoti strategijos įgyvendinimą.
Strategija iš akademinės pusės
Kadangi verslo strategija yra mokslas, tai jos teorijos turi būti pagrįstos akademiniais principais. Panagrinėkime keletą strategijos teorijų kūrimo būdų ir suprasime, kodėl šios teorijos nėra tobulos (ir kodėl visuomet bus reikalinga intuicija).
Pats geriausias ir žinomiausias pavyzdys yra SSGG analizė (angl. SWOT analysis). Ši analizė yra paprasčiausias sąrašas. Ji nepateikia konkrečios informacijos, tačiau padeda mums interpretuoti informaciją, kurią įterpiame patys.
Tokių sąrašų verslo strategijos literatūroje yra pilna, nes juos lengva sukurti. Paprastai tokie sąrašai būna minimalistiniai ir, svarbiausia, gerai įsimenami – SSGG (SWOT) ar keturios rinkodaros P (angl. product, price, place, promotion). Pačios teorijos taiko rinkodarą.
Kitas žinomas būdas yra modeliai. Vienas pavyzdžių galėtų būti kalinio dilema (angl. prisoner’s dilemma), kuri nagrinėja žaidimų teoriją (angl. game theory). Nors modeliai yra struktūriškai sudėtingesni už sąrašus, tačiau tai kompensuoja gilesnės šių modelių teikiamos įžvalgos.
Minėtas modelis aiškiai parodo ryšius tarp rinkos dalyvių ir kodėl jie yra svarbūs. Modeliai taip pat yra įsimenami, tačiau įsimenamumas pasiekiamas per spalvingas istorijas. Kalinio dilemoje pasakojama apie du kalinius ir jų sprendimus.
[quote align=“right“]Pastebima, kad puikios strategijos veikiau oportunistiškos ir greitai besiadaptuojančios prie besikeičiančių aplinkybių. Kruopštus planavimas ir skaičiavimas – tik šalutinės veiklos.[/quote]Tokios teorijos padeda strategams įprasminti žodžiais tai, ką jie intuityviai (ne racionaliai!) jau žino. Teorijos padeda ne tik nusakyti žodžiais tam tikrus procesus, tačiau ir plačiau pažvelgti į problemą – suteikiamas naujas matymo kampas.
Problema ta, kad teorijos tik nusako esamą situaciją, bet nepasako, ką turėtume daryti. Strategija nėra tikslusis mokslas. Galime lengvai atskirti storą žmogų nuo liekno bei centralizuotą organizaciją nuo decentralizuotos, tačiau žiūrėdami į pasėkmę negalime pasakyti kas konkrečiai padarė organizaciją sėkminga, nes priežasčių gali būti daug.
Škotų filosofas Deividas Hiumė kartą pasakė: „Kai perskaitote kokią teoriją, paklauskite savęs – ar ji paremta konkrečiais faktais? Jei ne, sudeginkite tokią teoriją ir užmirškite“. Akivaizdu, kad verslo strategijos moksle yra gausu teorijų, kurias garsus filosofas sudegintų liepsnose. Tačiau tai nereiškia, kad jos nepadeda mums sukurti sėkmingą strategiją.
