Strategijos pasirinkimas
Įvertinus verslo aplinką ir identifikavus savo poziciją rinkoje, metas pasirinkti tinkamą strategiją.
Strategijos racionalistų mokykla teigia, jog verslo tikslai yra pagrindinis kriterijus, nulemiantis bendrovės kryptį. Mes turime savęs klausti, kokiame versle esame ir kokią poziciją šiame versle norime užimti.
Tokiam mąstymui didelę įtaką turėjo garsus strategijos guru Pyteris Drakeris.
[post_blocks]Iki 1980-ųjų metų pagrindinis korporacinės strategijos tikslas buvo sukurti verslo portfelį – nesvarbu ar jis sinerginis, ar diversifikuotas. Svarbus buvo tik jos dydis.
Nuo 1980-ųjų holdingai ėmė pardavinėti verslo vienetus, nesusijusius su pagrindine verslo veikla, nes pernelyg diversifikuoti holdingai tapo neefektyvūs. Garbingos JAV bendrovės – TRW ir LItton Industries – stipriai nukentėjo nuo savo pernelyg išpūstų portfelių.
Vadovų pasaulėžiūra pasikeitė. Nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio bendrovės ėmė koncentruotis ties tuom, ką išmano geriausiai – pagrindiniu savo verslu. Bendrovės ėmė svarstyti kokiam verslui priklauso, pvz. geležinkelininkai suprato priklausantys ne geležinkelių, o transporto verslui.
Vėliau revoliuciją sukėlė konsultacinė įmonė „Boston Consulting Group“ sukūrusi patirties kreivės (angl. experience curve) teoriją. Anot jos, bendrovės privalo įgyti kiek įmanoma didesnę rinkos dalį, nes augant pardavimams mažėja produkto vieneto pagaminimo sąnaudos. Laimėtojai toliau klesti, pralaimėtojai toliau pralaiminėja.
Tarptautiniu mąstu suklestėjus Japonijos bendrovėms, ypač automobilių rinkoje, JAV vadovai užsikrėtė kokybės gerinimu. Atsirado tokios sąvokos kaip „visuotinė kokybės vadyba“, „kokybės kontrolė“, „defektų skaičiaus mažinimas“ ir pan.
Daugybė strategijos akademikų ėmė siūlyti savus bendrųjų strategijų variantus – kontrolinį sąrašą, kokios strategijos egzistuoja. Pagal juos, bendrovių vadovai turi pasirinkti sau labiausiai tinkamą ir jos laikytis.
Garsus vadybos konsultantas Artūras Litlas pasiūlė net 24 strategijų variantus. Tačiau labiausiai prigijo Maiklo Porterio pasiūlytos savitosios strategijos (angl. generic strategies).
Pagal Porterio teoriją, norint pasiekti konkurencinį pranašumą reikia taikyti vieną iš trijų strategijų: žemų kainų lyderystę (toks pat produktas kaip konkurentų, tik mažesnė kaina), diferencijavimą (išskirtinis produktas), dėmesio sutelkimą (produktas specialiai tam tikram klientų segmentui).
[quote align=“right“]Nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio bendrovės ėmė koncentruotis ties tuom, ką išmano geriausiai – pagrindiniu savo verslu. Bendrovės ėmė svarstyti kokiam verslui iš tiesų priklauso.[/quote]Galiausiai dešimtojo dešimtmečio pabaigoje strategiją imta apibūdinti keliais paprastais sakiniais, dažniausiai tikslais ar korporacine vizija.
Šiandien daugelyje bendrovių strateginis procesas prasideda nuo misijos suformulavimo, kurioje apibrėžiama bendrovės pagrindinė veikla (angl. commercial activity).
Paskutinė didelę įtaką strategijos mokslui padariusiu teorija susikoncentruoja ties vertės akcininkams kūrimu. Jungtinės Valstijos buvo nustebusius „korporacinių kaubojų“ (angl. corporate raiders) suklestėjimu, kurių pagrindinė veikla buvo įgyti kontrolinį bendrovės akcijų paketą ir susiglemšti vertingiausią bendrovės turtą.
Po šių „kaubojų“ siautėjimo akademinis pasaulis siūlė verslui permąstyti savo pernelyg didelį susidomėjimą pelnu bei sutramdyti godžių akcininkų interesus. Žinoma, tam prireikė laiko, kol galiausiai verslas prisiminė savo „žmogiškąją“ funkciją – kurti vertę klientams.
