Įsitikinimas nr. 2 – nesėkmių nėra, tėra rezultatai
Šis teiginys beveik tiesiogiai išplaukia iš pirmojo įsitikinimo ir yra ne mažiau už jį svarbus. Dauguma žmonių mūsų kultūroje buvo programuojami bijoti šio dalyko, nesėkmės.
Tačiau kiekvienas iš mūsų atsimins savo gyvenimo atvejų, kai norėjo vieno rezultato, o gavo kitą.
Visi esame susikirtę per kontrolinį, iškentėję meilės santykių žlugimą, rezgėme verslo planus tik tam, kad viskas nueitų niekais.
[post_blocks]Šiame straipsnyje vartosiu žodžius „pasekmės“, „rezultatai“, nes taip kalba sėkmės lydimi žmonės. Nesėkmių jie nemato. Tokiais dalykais apskritai netiki. Neima jų domėn.
Žmonės visada sukuria vienokius ar kitokius rezultatus. Nugalėtojai yra žmonės, kurie supranta, jog pabandę ir nesulaukę to, ko tikėjosi, gavo pamoką. Jie pasinaudoja įgyta patirtimi ir bando veikti naujaip. Imasi naujų veiksmų ir sukuria naujus rezultatus.
Pamąstykite apie tai. Kokią vieną vertybę, vienintelį privalumą šiandien turite, lyginant su vakarykščia diena? Tai yra patirtis. Nesėkmių bijantys žmonės iš anksto susikuria vidinius vaizdinius apie tai, kas gali nepavykti.
Ir tai juos sulaiko nuo tų veiksmų, kurie galėtų užtikrinti jų troškimų išsipildymą. Ar bijote nesėkmės? Jei taip, verčiau pasiryžkite mokytis. Juk kiekviena nesėkmė slepia savyje naują galimybę – ją tik reikia rasti.
Martas Tvenas kartą pasakė: „Nėra liūdnesnio reginio už jauną pesimistą.“ Ir jis teisus. Žmonėms, kurie tiki nesėkmėmis, beveik garantuota vidutinybės egzistencija. „Nesėkmė“, „žlugimas“ – šie dalykai tiesiog nežinomi didybę pasiekusiems žmonėms.
Leiskite jums papasakoti vieno žmogaus gyvenimo istoriją. Šis žmogus:
[quote]Martas Tvenas kartą pasakė: „Nėra liūdnesnio reginio už jauną pesimistą.“ Ir jis teisus. Žmonėms, kurie tiki nesėkmėmis, beveik garantuota vidutinybės egzistencija. „Nesėkmė“, „žlugimas“ – šie dalykai tiesiog nežinomi didybę pasiekusiems žmonėms.[/quote]- Patyrė nesėkmę versle būdamas 21-erių;
- Pralaimėjo rinkimus į įstatymų leidžiamą veiklą būdamas 22-ejų;
- Vėl sužlugdė verslą būdamas 24-erių;
- Pergyveno mylimosios mirtį, kai jam buvo 26-eri;
- Kentėjo nuo nervinio išsekimo, kai jam buvo 27-eri;
- Pralaimėjo rinkimus į Kongresą būdamas 34-erių;
- Pralaimėjo rinkimus į Kongresą būdamas 26-erių;
- Pralaimėjo rinkimus į Senatą, kai jam buvo 45-eriu;
- Pastangos tapti viceprezidentu nuėjo veltui, jam esant 47-erių;
- Pralaimėjo rinkimus į Senatą, kai jam buvo 49-eri;
- Buvo išrinktas JAV prezidentu sulaukęs 52-ejų.
Šis žmogus – Abraomas Linkolnas. Ar būtų sugebėjęs jis tapti prezidentu, jei savo gyvenimo įvykius būtų traktavęs kaip nesėkmes? Greičiausiai, kad ne.
Turbūt visi girdėjome istoriją apie Tomą Edisoną. Kai jis išbandė 9 999 būdus patobulinti elektros lemputę ir nesulaukė jokių teigiamų rezultatų, jo paklausė: „Ar ketini susikirsti ir dešimtą tūkstantąjį kartą?“ O jis atsakė: „Aš dar nė karto nesusikirtau. Aš vis atrandu būdus, kurie neveikia.“
Laimėtojai, vadovai, meistrai, žmonės, turintys asmeninės galios, visi supranta vieną dalyką: mūsų veiksmai sukelia atsakomąją reakciją, štai ir viskas. Jei ši reakcija yra ne tai, ko norėjome, pasinaudojame įgyta patirtimi ir tobuliname veiksmus, kol reakcija mus tenkins.
Bukminsteris Fuleris (Buckminster Fuller) aiškindamas tai pasitelkia laivo vairininko metaforą. Pasak jo, pasukus laivą į vieną ar kitą pusę, laivas toliau krypsta ta linkme be vairininko valios. Jis turi atitaisyti laivo kursą, sukdamas vairą į priešingą pusę. Tokie taisymai ir atitaisymai yra veiksmo ir atoveiksmio procesas, jis niekad nesibaigia.
Įsivaizduokite per ramią jūrą savo laivą į tikslą švelniai plukdantį vairininką. Jam tenka susidoroti su tūkstančiais neišvengiamų nukrypimų nuo kurso. Vaizdinys mielas, jis, be to, nuostabiai iliustruoja sėkmingo gyvenimo modelį. Bet dauguma mūsų, deja, mąsto kitaip. Kiekvienai klaidelei, kiekvienam apsirikimui linkstama suteikti sunkų emocinį krūvį. Štai kas yra nesėkmė. Toks polinkis mus žlugdo.
