Aktyvi veikla koledže ir pirmasis „bizniukas“
Kadangi buvau nenugalimos Hikmeno valstijos futbolo komandos „Hickman Keivpies“ gynėjas, mane jau neblogai pažinojo Kolumbijos apylinkėse, kuriose yra Misūrio universitetas. Taip vidurinės mokyklos karjera persikėlė tiesiai į koledžą. Daugelis studentų brolijų priimdavo tik pasiturinčių šeimų jaunuolius, todėl aš tikrai nebūčiau į jas patekęs. Bet dabar, nors buvau tik paprastas miesto vaikinas, brolijos pačios mane kvietė, todėl išsirinkau „Beta Teta Pi“, nes tai buvo geriausai brolija, jau ne vienerius metus vadovavusi koledžo sporto lygai.
Brolija paskyrė mane kandidatų į ją kapitonu, todėl nusipirkau seną fordą ir vasarą apkeliavau visą valstiją organizuodamas susitikimus su būsimais jos kandidatais. Dėl savo konkuravimo dvasios ir ambicijų net mąsčiau vieną dieną tapti JAV prezidentu. Tačiau nusprendžiau, kad noriu tapti universiteto Studentų organizacijos prezidentu.
Anksti išmokau vieną paprastą vadovavimo universiteto miesteliui pamoką: kalbink šaligatviu einančius žmones anksčiau, nei jie užkalbins tave. Taip koledže ir dariau: visada kalbindavau priešais ateinantį žmogų. Jeigu studentus pažinojau, kreipdavausi į juos vardais, tačiau, net jei nepažinojau, vis tiek užkalbindavau. Netrukus bičiuliavausi su daugiau studentų negu kas nors kitas universitete, o jie laikė mane savo draugu.
Kandidatavau į visus pasitaikiusius postus. Buvau išrinktas draugijos „Vyresniųjų vaikinų garbė“ prezidentu, savo brolijos seniūnu ir baigiamųjų klasių prezidentu. Taip pat buvau elitinės karinės organizacijos „ROTC“ kapitonas ir prezidentas. Besimokydamas Misūryje buvau išrinktas Biblijos klasės prezidentu. Bažnyčia buvo svarbi mano gyvenimo dalis. Nežinau, ar buvau labai religingas, bet visada maniau, jog bažnyčia yra labai svarbi.
Užsidirbdavau pinigų asmeninėms išlaidoms pats. Tėvai norėjo man padėti, tačiau juk tęsėsi Depresija ir jie visiškai neturėjo pinigų. Nuo vidurinės mokyklos nešiojau laikraščius, o besimokydamas koledže pasirinkau dar kelis papildomus maršrutus ir nusamdžiau kelis padėjėjus – pavyko visai neprastas verslas. Per metus uždirbdavau nuo keturių iki penkių tūkstančių dolerių, o Depresijos pabaigoje tai buvo nemaži pinigai.
[quote author=“Semas Voltonas“]Nuo vidurinės mokyklos nešiojau laikraščius, o besimokydamas koledže pasirinkau dar kelis papildomus maršrutus ir nusamdžiau kelis padėjėjus – pavyko visai neprastas verslas. Per metus uždirbdavau nuo keturių iki penkių tūkstančių dolerių, o Depresijos pabaigoje tai buvo nemaži pinigai.[/quote]„Semas yra iš tų retų žmonių, kurie žino kiekvieno durininko vardą, bažnyčioje perduoda lėkštelę, mėgsta dalyvauti organizacijų veikloje […] Semo sugebėjimas pirmauti tapo daugybės juokelių priežastimi. Dėl karinės uniformos, kurią vilkėjo, buvo pramintas Mažuoju Cezariu. Dėl prezidentavimo Biblijos klasėje gavo Diakono pravardę“, – straipsnis brolijos laikraštyje (1940 m.)
Be laikraščių pristatymo, už maistą dar dirbau padavėju, be to, vyriausiuoju gelbėtoju, prižiūrinčiu plaukimo baseiną. Buvau labai užsiėmęs vyrukas – galite suprasti, kodėl ir toliau vertinau dolerį.
Pirmoji pažintis su mažmenine prekyba
1939 metais pirmą kartą pasitaikė proga atskleisti mažmenininko sugebėjimus, nes mūsų šeima apsigyveno šalia žmogaus, vardu Hju Metinglis. Netrukus kartu su broliu jis įkūrė galanterijos prekių parduotuvių tinklą, kuriam priklausė apie 60 parduotuvių. Mes kalbėdavomės apie prekybą: kaip ją vykdyti ir kokia sėkminga ji gali būti. Šis žmogus manimi susidomėjo, o vėliau net pasiūlė darbą. Tada rimtai negalvojau apie mažmeninę prekybą.
Po studijų tikėjausi patekti į Vortono finansų mokyklą Pensilvanijos valstijoje, tačiau vėliau planai pasikeitė. Nusprendžiau pasinaudoti santaupomis ir pasikalbėti su dviejų kompanijų, ieškančių naujų darbuotojų, atstovais, atvykusiais į Misūrio studentų miestelį. Abi kompanijos pasiūlė man darbą. Priėmiau kompanijos „JC Penney“ pasiūlymą. Dabar suvokiu: patekau į mažmeninę prekybą, nes buvau pavargęs ir ieškojau tikro darbo.
[quote author=“Semas Voltonas“]Tikrai žinau, jog man iškart patiko mažmeninis pardavimas, patinka iki šiol. Aišku, iš pradžių viskas klostėsi ne taip sklandžiai.[/quote]Susitarimas buvo paprastas: praėjus trims dienoms po diplomo įteikimo turėjau pradėti dirbti stažuotoju administracijoje. Alga – 75 doleriai per mėnesį. Štai taip patekau į mažmeninę prekybą ir ja užsiėmiau ištisus 52 metus. Tikrai žinau, jog man iškart patiko mažmeninis pardavimas, patinka iki šiol. Aišku, iš pradžių viskas klostėsi ne taip sklandžiai.
Bet mane palaikė parduotuvės vadybininkas Dankanas Medžorsas, kuris labai didžiavosi, kad išugdė daugiau vadybininkų nei kas nors kitas šioje šalyje. Jis išmanė savo darbą. Meidžorso sėkmės paslaptis ta, kad vertė mus dirbti nuo pusės septintos ryto iki septintos ar aštuntos valandos vakaro. Mes visi norėjome tapti vadybininkais, panašiais į jį.
Sekmadieniais, kai nereikėdavo dirbti, eidavome pas jį į namus. Būdavome gal aštuoniese, visi vyrai. Ne tik kalbėdavomės (suprantama, apie mažmeninę prekybą), tačiau ir žaisdavome stalo tenisą, lošdavome kortomis. Taigi dirbome visas septynias savaitės dienas. Pamenu, vieną sekmadienį Dankanas Meidžorsas buvo ką tik gavęs kasmetinės premijos čekį ir juo mojavo lakstydamas po visus namus. Čekyje buvo 65 tūkst. dolerių suma, kuri mums, vaikinams, padarė didelį įspūdį. Stebėdamas šį vyruką, aš ir susižavėjau mažmenine prekyba.
Be to, buvo labai malonu, kai vieną dieną parduotuvėje apsilankė pats Džeimsas Kešas Penis (James Cash Penney). Jis ne taip dažnai važinėdavo po savo parduotuves. Aš iki šiol prisimenu jį, rodantį man, kaip pakuoti prekes, kaip sunaudoti kuo mažiau virvelės, bet supakuoti gražiai. Kompanijoje „JC Penney“ dirbau apie 18 mėnesių ir ten iš tikrųjų išmokau, kaip reikia dirbti. Jau tada atidžiai stebėjau konkurentus ir lankydavausi jų parduotuvėse.
