Skaudus „Virgin Music“ pardavimas
Netrukus paaiškėjo, jog „Thorn EMI“ labai suinteresuota įsigyti „Virgin Music“. Man teko spręsti siaubingą dilemą. Vaikštinėdamas aplink ežerą tą rugsėjo savaitgalį tiesiog negalėjau nuspręsti, ką gi daryti su „Virgin Music“.
Jei nutartumėm ją parduoti, tai tada galėčiau investuoti pakankamai grynųjų pinigų į „Virgin Atlantic“ kompaniją, kad ji išsilaikytų per žiemą, ir atremčiau tai, kas man atrodė labai panašu į gerai sustyguotą „British Airways“ puolimą.
[post_blocks]Tačiau ją parduodamas aš parduočiau tai, kam sukurti paskyriau pačią geriausią savo gyvenimo dalį. Visi, kas dirbo „Virgin Music“ kompanijoj, tapo mano artimais draugais, daugelis iš jų ten dirbo jau daugiau kaip dešimt metų. Labai norėjosi laikytis nuošaliau.
Ant stalo gulėjo 560 milijonų svarų – 1 milijardas dolerių – o aš jų nenorėjau. „Jie iki antros valandos po pietų nori sužinoti jūsų atsakymą“, – tarė man kolega. Padėjau ragelį ir pažvelgiau į Simoną ir Keną. Pastaruosius 20 metų mes kūrėme kompaniją, kurios neketinome parduoti, bet dabar turime puikią galimybę.
Nors ir esu užsispyręs, supratau, kad atėjo laikas trauktis. Prisiminiau tėvų mėgstamą seną patarlę: „Gyvenk dabartimi, o ateitis pati pasirūpins tavimi“. Galiausiai paskambinau į „Goldman Sachs“ ir pranešiau: „Imu grynuosius pinigus“.
Nors ir išgelbėjau avialiniją, tačiau jaučiu, jog kažką nužudžiau savo viduje. Žiūrėjau į savo verslo partnerius ir su liūdesiu galvojau, kad dabar išsiskirstysim į visas puses. Kitą rytą „Thorn EMI“ paskelbė apie „Virgin Music“ įsigijimą už lygiai 1 mlrd. dolerių.
Taigi, krizę įveikėm (skirtingai negu aš asmeninę, pardavęs savo „vaiką“). Kadangi 25 proc. „Virgin Music“ akcijų priklausė „Fujisankei“, mums liko 390 mln. svarų. Aš grąžinau skolą bankui, o likusius pinigus investavau į „Virgin Atlantic“ kompaniją. Dabar beliko susiremti su „British Airways“.
Rekordinė pergalė teisme prieš „British Airways“
1992-ųjų metų kovo 17 d. parašiau lordui Kingui pareikšdamas, kad tvirtinimai jo atsiliepimuose spaudoje, visiškai neteisingi. Nurodžiau, kad tai daro didelę žalą ir giliai įžeidžia „Virgin Atlantic Airways“ kompaniją ir mane asmeniškai. Taip pat nustačiau galutinį atsiprašymo terminą. Štai kaip atrodė mano laiškas:
„Šiuo laišku prašau Jūsų, kad ne vėliau kaip trečiadienį, kovo 16, iki darbo dienos pabaigos Jūs ir „British Airways“ kompanija oficialiai atšauktumėt tvirtinimą, kad aš dariau neteisingus pareiškimus vien tik siekdamas išpopuliarėti, ir atsiprašytumėt „Virgin Atlantic Airways“ kompanijos ir manęs už savo tvirtinimus“.
[quote]Nors ir išgelbėjau avialiniją, tačiau jaučiu, jog kažką nužudžiau savo viduje. Žiūrėjau į savo verslo partnerius ir su liūdesiu galvojau, kad dabar išsiskirstysim į visas puses. Kitą rytą „Thorn EMI“ paskelbė apie „Virgin Music“ įsigijimą už lygiai 1 mlrd. dolerių.[/quote]Nelabai tikėjau, kad gausiu atsakymą. Žinojau, kad lordas Kingas neatsiprašys. Tiesą sakant, net jei jis pralaimėtų bylą dėl šmeižto, nesitikėjau, kad atsiprašys. Mane vis labiau užvaldė nusivylimas. Nusprendžiau savo reputaciją atiduoti į teisėsaugos rankas.
Netrukus kažkas paskambino man ir pasakė turįs informacijos apie slaptą operaciją, kurią organizavo „British Airways“, įtraukdama į ją įvairius privačius seklius. Jis sakė turįs kompiuterio diską, kuriame įrašytas dienynas visko, ką atliko tie privatūs sekliai.
Jis primygtinai prašė susitikti asmeniškai, prieš perduodant man tą diską. Kai įkūriau „Virgin Atlantic“ kompaniją, man net į galvą neatėjo, kad jai vadovaujant teks griebtis net Džeimso Bondo stiliaus veiksmų! Gavęs diską ir atsispausdinęs turinį, tiesiog apstulbau. Privatūs sekliai labai detaliai aprašinėjo darbo žurnale, ko jie siekė ir kam atsiskaitinėjo „British Airways“ kompanijoje. Diskas buvo nusiųstas į teismą kaip nenuginčijamas įrodymas.
1992 m. gruodžio 7 d. „British Airways“ patyrė fiasko. Jie tądien sumokėjo teismui beveik pusę milijono svarų. Jie faktiškai pripažino savo kaltę. Po keturių dienų sutarėm dėl pačios didžiausios neginčijamos kompensacijos už šmeižtą Didžiosios Britanijos teismų istorijoje: 500 tūkst. svarų man asmeniškai kaip kompensaciją už manęs šmeižimą ir 110 tūkst. svarų „Virgin Atlantic“ už jos šmeižimą.
[source]Šaltinis: Ričardo Brensono autobiografinė knyga „Nekaltybės praradimas“ (2006 m.), kurią Lietuvoje yra išleidusi D. Radkevičiaus IĮ „Rgrupė“. Norėdami ją įsigyti, apsilankykite oficialioje leidyklos svetainėje, paspaudę čia.[/source]
