Nepasitenkinimas Sičiu ir akcijų perpirkimas
Nors iš savo akcijų pardavimo biržoje gavom 30 mln. svarų, greit pradėjau suvokti, kad tai buvo neteisingas sprendimas. Pirma, Sitis primygtinai reikalavo, kad „Virgin“ paskirtų bent kelis patariamąjį balsą turinčius valdybos narius.
Man buvo sunku laikytis visų formalumų, kurių Sitis reikalavo. Man atrodė, kad mūsų verslas ne toks, kad jį būtų galima sutalpinti į griežtą susirinkimų tvarkaraštį. Visus sprendimus turėjom priiminėti ir vykdyti labai greitai.
[post_blocks]Taip pat aš turėjau problemų dėl dividendų. Baisiai nenorėjau laikytis britų tradicijos kasmet mokėti didelius dividendus. Man labiau patinka amerikiečių ar japonų tradicija, pagal kurią kompanija daugiausia dėmesio skiria savo pelnui reinvestuoti ir vertei didinti.
Man dideli dividendai reiškė, kad šitaip prarandami grynieji pinigai ir galimybės rinkoje. Man atrodė, kad išoriniai akcininkai patikėjo savo pinigus tam, kad augintumėm juos, o ne tam, kad 5 proc. jų grąžintumėm jiems padėję ant lėkštelės, kurie bus apmokestinti.
1988 m. liepos mėnesį paskelbėm, kad „Virgin“ vadovybė ketina išpirkti „Virgin Group plc.“ akcijas. Tikriausiai būtumėm galėję pasipelnyti, mokėdami už akciją ne pradinę kainą – 140 pensų – o mažiau (akcijų vertė buvo nukritusi). Tačiau nusprendėme mokėti už jas tiek, už kiek jas pirko investuotojai – 70 pensų daugiau.
Tai reiškė, kad niekas, kas investavo į „Virgin“ jos akcijų pardavimo pradžios dieną – visi tie žmonės, kurie stovėjo eilėje prie jas parduodančio banko ir kurie linkėjo man viso geriausio – nepraras pinigų. Mūsų reputacija nenukentės, o tik dar labiau išaugs.
Išpirkom savo akcijas iš visų pašalinių akcininkų, refinansavom skolą, kurią dabar garantavom „Virgin Group“ ir „Virgin Atlantic“ akcijomis. Blogiausia buvo tai, kad skolos suma viršijo 300 mln. svarų. Žinojom, kad dabar reikės suktis labai greitai.
Didysis bendrovių pardavimas ir skolos atidavimas
Per metus turėjome sumažinti skolą iki 200 mln. svarų. Tai reiškė, kad dabar reikia parduoti viską, kas tik įmanoma. Nebuvo jokių šventųjų karvių. Jei tik būtumėm gavę gerą pasiūlymą parduoti bet kurią „Virgin“ kompaniją, būtumėm jį priėmę. Viena iš pirmųjų kompanijų, į kurią atkreipėm dėmesį, buvo „Virgin Retail“.
Didžiojoje Britanijoje turėjom 102 „Virgin Records“ parduotuves, ir kai „WH Smith“ kompanija pasiteiravo mūsų, ar negalėtų nusipirkti kai kurias iš jų ir pervadinti į „Out Price Records“, mes iš karto pasinaudojom šia proga. 1988 m. birželio mėnesį sutikom parduoti 67 mažesniąsias parduotuves už 23 mln. svarų. Tai iš karto pakėlė mūsų pasitikėjimą savimi.
[quote]1988 m. liepos mėnesį paskelbėm, kad „Virgin“ vadovybė ketina išpirkti „Virgin Group plc.“ akcijas. Tikriausiai būtumėm galėję pasipelnyti, mokėdami už akciją ne pradinę kainą – 140 pensų – o mažiau (akcijų vertė buvo nukritusi). Tačiau nusprendėme mokėti už jas tiek, už kiek jas pirko investuotojai – 70 pensų daugiau.[/quote]1988-iais metais „Virgin“ kompanijos pavadinimas jau buvo gan gerai žinomas Japonijoje. Keli mūsų muzikantai ten buvo gerai perkami, ypač Boi Džordžas, „The Human League“, „Simple Minds“ ir Filas Kolinzas. Ieškojom būdų, kaip sumažinti savo skolas.
Mūsų pirmasis sandoris buvo toks, kad pardavėm 10 procentų savo avialinijos didelei japonijų kelionių verslo grupei „Seibu-Saison“ už 36 mln. svarų. „Virgin Atlantic“ ką tik buvo paskelbusi apie tai, kad jos ikimokestinis pelnas padvigubėjo ir pasiekė 10 mln. svarų.
Kita „Virgin Group“ grupės kompanija, kuriai teko ieškotis partnerio Japonijoje, buvo „Virgin Music“. Tai buvo labai svarbus sandoris. Jei norėjom išpirkti skolas, būtinai turėjom gauti gerą kainą. Mane labiausiai traukė japonų žiniasklaidos kompanija „Fujisankei“.
Man atrodo, kad galutinai apsisprendžiau jos naudai po susitikimo su jos atstovu mūsų namų Holandparke sode. „Pone Bransonai, – ramiai paklausė jis, – kokią rinktumėtės žmoną – amerikietę ar japonę?“ Pasakiau, kad su amerikietėmis daug problemų – begaliniai teismai, alimentai. O japonės labai geros ir ramios.
Pardavę 25 procentus „Virgin Music“ už 150 mln. dolerių – 100 mln. svarų – mes patvirtinom savo teiginį, kad Sitis „Virgin“ kompaniją vertino per mažai. Tas pardavimas buvo aiškus ženklas, kad vien tik ši kompanija verta ne mažiau kaip 400 mln. svarų – neskaitant „Virgin Retail“ ir kitų, kurios sudaro „Virgin Group“ koncerną.
